BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gaivalas prieš kultūrą

Prieš kelias savaites rašydamas apie Rusijos valdžios
požiūrį į Olimpinio judėjimo vertybes net nenutuokiau, kad pasauliui taip
greitai teks spręsti labai plataus spektro sankcijas Kremliui. Net negalėjau
įsivaizduoti, kad rusiškasis valstybinis pseudokapitalizmas vos už kelių dienų taip
atvirai parodys savo brutalų, gaivališkos šypsenos iškreiptą veidą. Ir kažkokiu
būdu (panašu, kad tikrai ne protu!) suvokęs savo pažeidžiamumą, pasirinks priešpriešą
visam civilizuotam pasauliu. Gaivalo priešpriešą kultūrai.

 

Kultūra – pamatinės žmogaus ir piliečių teisės, įstatymų ir
laisva valia sudarytų sutarčių viršenybė, konkurencijos sąlygomis veikianti
laisvos rinkos ekonomika, judėjimo, veiklos, įsitikinimų ir žodžio laisvė,
puritoniško asketizmo suformuota kasdieninės veiklos sąžiningumo ir darbštumo
samprata, įtakojanti ekonomikos veržlumą ir gyvybingumą.

 

Gaivalas – valstybinis-kriminalinis į monopolijas linkęs pseudokapitalizmas,
valdžios vertikalė, valdoma demokratija, žmogaus teisių murkdymas pasirinktiniu
teisingumu ir teisine demagogija, pastoviai skleidžiama propaganda savo ir
kaimyninių valstybių piliečių protų valdymui, perdėto pasitikėjimo įplaukų iš tiekiamų
energetinių išteklių srauto stipriai prislėgtas rinkos ūkiškumas ir užguitas jos
dalyvių darbštumas.

 

Ir kodėl gi šiuo gaivalu vis dar tiki pakankamai daug mūsų
šalies gyventojų? Ar tik todėl, kad vis dar esame imperialistines ambicijas
kurstančio kaimyninės šalies valdančiojo klano slapto veikimo ir agresyvios
propagandos erdvėje? Ar ir dėl to, kad vis dar nesijaučiame esantys kultūros
dalimi, galintys aktyviai prisidėti prie jos puoselėjimo?

 

Paskutinėmis vasario dienomis Lietuvos užsienio reikalų
ministras Linas Linkevičius pasikvietė Lietuvoje reziduojantį Rusijos
ambasadorių susitikti ir uždavė keletą labai nepatogių klausimų. Nepatogių, nes
karinių pajėgų siuntimas į kitos suverenios šalies teritoriją be skiriamųjų
ženklų kultūringų šalių klube negali būti priimamas kaip nors kitaip, kaip tik gėdingas
bandymas kitus klubo narius apkvailinti. Tokius klausimus kelti neeilinėje
situacijoje – drąsus žingsnis ir sektinas kultūros puoselėjimo pavyzdys.

 

Kuo į tai atsakė Rusijos ambasadorius? Visiškai
nediplomatiškais komentarais žiniasklaida, jei juos nadytume vertinti gero tono
diplomatijos kriterijais. Ir visiškai neadekvačiu sitaucijos vertinimu, turint
galvoje, kad Lietuva tomis dienomis vis dar pirmininkavo JTO Saugumo tarybai. Lietuvos
ministras pasielgė drąsiai ir kultūringai. O šalies visuomenė lyg niekur nieko
nurijo gaivalo spjūvį į veidą - viešumoje nenuvilnijo bent kiek aiškiau
girdimas nepasitenkinimo šurmulys.

 

Lietuvos savigyna prieš Kremliaus kaltinimus esą rėmus
Maidano „smogikus“ grynosios logikos ir viešosios nuomonės formavimo prasme negaėtų
būti įvertinta kaip sėkminga. Pasakyti, kad nerėmėme ir net nesuabejoti viešai
pateiktu švelniai tariant su tikrove gerokai prasilenkiančiu Maidano kovotojų
apibūdinimu reiškia ne ką kitą, kaip pritarimą Ukrainos laisvės kovotojus
niekinančiam vertinimui. Kai kurie lietuviški interneto tinklapiai net sugebėjo
išspausdinti antraštes apie Maidano „smogikus“  be kabučių.

 

Kiekvienas laisvę mylintis Lietuvos pilietis, siekiantis susivokti,
kas iš tikrųjų vyksta, jei dar nematė, turėtų pažiūrėti Leonido Donskio
interviu 2014 03 02 LRT laidoje „Savaitė“. Pilietinio auklėjimo mokytojai šį
interviu drąsiai galėtų rodyti moksleiviams visose Lietuvos mokyklose (kai kur tai
jau vyksta). Gal tuomet šalyje atsirastų daugiau piliečių, tikinčių savo
galiomis puoselėti kultūrą?

 

Ir tikinčių savo galiomis kovoti su gaivalu. Yra paprasta ir
lengva klausti Lietuvos prezidentės, kaip per pirmąją prezidentavimo kadenciją
jai sekėsi kovoti su oligarchais ir kokie tos kovos rezultatai. Galima net
nematyti, kaip pasikeitė Darbo partijos vadovo situacija. Tačiau vietoj
klausimų galima pabandyti įsivaizduoti, kaip ta padėtis būtų pasikeitusi, jei
dauguma atsakingų šalies piliečių būtų balsavę ne tik prie balsadėžių, bet ir kasdien
maisto prekių parduotuvėse piniginėmis.

 

Politiką privatizuoti siekiantiems nebūtinai aiškios kilmės
verslo savininkams rinkos praradimas – pati baisiausia sankcija. Ne veltui Didžiosios
Britanijos užsienio politikos vadovas William Hague užsiminė, kad Rusijai
toliau eskaluojant konfliktą Ukrainoje, Europos valstybės svarstys energetinių žaliavų
tiekėjo pakeitimo klausimą. O Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir
politikos mokslų instituto vadovas prof. Ramūnas Vilpišauskas 2014 03 07 Delfi
tinklapyje paskelbtame komentare pasiūlė pasvarstyti, ar ilguoju laikotarpiu Europos
valstybėms ir verslui nebūtų išmintingiau iškentus ekonominių sankcijų, galimai
taikytinų V.Putino rėžimui, sunkumus ir nepatogumus patiems sankcijų
taikytojams, vėliau turėti stabilesnį ir lengviau prognozuojamą verslo ir
politikos partnerį Rusijos vaidmenyje. Tai būtų labai kultūringi, tačiau tuo
pačiu ir labai veiksmingi atsakymai gaivališkiems Rusijos vadovybės veiksmams
Ukrainoje.

 

Jeigu būtų Lietuvos piliečiai kasdien balsavę piniginėmis…
O kas mūsų laukia dabar – muilo operos scenarijus „Viktoras 2“? Čia ne apie Ukrainos
Viktoro likimo pasikartojimą  - greičiau
apie antrą Lietuvos Viktoro kadenciją Europos Parlamente. Vėl siekiant
parlamentaro neliečiamybės? Visiškas gaivalas – rinkėjų, toliau kemšančių
marinuotus agurkus, mėsos gaminius ir iš dangaus krentančius ledus, sąskaita.
Tai gal jau verčiau pradėkime balsuoti visomis turimomis priemonėmis – vardan
kultūros.

 

Bet grįžkim prie gaivalo ir prie klausimo, kodėl jis sukilo.
Kas gi taip išgąsdino dabartinę Rusijos vadovybę? Ar ne suvokimas, kad
šiandieniniame gerai išvystytų informacinių technologijų amžiuje, net ir pačioje
Rusijoje, bet kuriame mieste – Maskvoje, Samaroje, Sankt Peterburge, … - gali
užgimti Maidanas? Net ir visuomenėje, kurioje po ilgą laiką viešai transliuojamos
pusiau tiesos ir visiškos netiesos, skleidžiamų įvairiausių formų fobijų, didžiosios
dalies piliečių protai vis dar pavergti ir vis dar neturi galimybės laisvai
mąstyti, tai visiškai realu. Realu net ir po gausybės vladžios pastangų
užsidaryti nuo bet kokių užsienio pilietinių ir visuomeninių organizacijų
galimos įtakos. Pakaktų kokio šiandien dar nežinomo leonido ir jo 300 spartiečių
pašėlusios drąsos.

 

Tokio rusiškojo Maidano likimas šiandien greičiausiai būtų
tragiškas. Tačiau daug sunkiau prognozuoti, kaip į skubotą bei neabejotinai
griežtą susidorojimą su tokiu ar panašiu judėjimu sureaguos platesni Rusijos šviesuomenės
sluoksniai. Arba provoslavų bažnyčios hierarchai, kurie panašu jau nebėra tokie
vieningi V.Putino valdžios rėmėjai…

 

Tai instinktyviai suvokia V.Putinas ir jo aplinka. Todėl ir puola
Ukrainą, siekdamas sunaikinti rėžimui labai pavojingą Maidano „užkratą“. Todėl
ir kyla į žūtbūtinę kovą prieš kultūrą nebesilaikydamas jokių taisyklių. Į kovą,
kurios laimėti neįmanoma. Neįmanoma su sąlyga, kad atsiras pakankamai piliečių
visose pasaulio šalyse, tikinčių savo galiomis ir pasirengusių savo kasdienine
veikla puoselėti kultūrą.

 

Rodyk draugams

Kaip Rusija Olimpinę dvasią trypia

Pradėdamas nuo universaliomis tapusių ir visiems daugiau
negu gerai žinomų Olimpinio judėjimo vertybių rizikuoju pasirodyti nuobodus.
Nuobodus tiek, kiek nuobodus atrodo žmogus, besilaikantis senamadiškų
tradicijų, gyvenantis įsikabinęs į daugiau nei šimtmečio senumo utopijas, nepasiduodantis
visa apimančiai real politik,
nesivaikantis fenomenų, nesekantis blogiausių naujienų  ir kas liūdniausia -  bandantis aplinkiniams prikišamai priminti,
kad pasaulyje vis dar yra gražių ir siektinų dalykų. Žodžiu, visiškai atitrūkęs
nuo šiandieninio pasaulio ir nepaveiktas intensyvaus, bet tuo pačiu migdančio informacinių
pranešimų srauto – tikras naivuolis arba atsiskyrėlis keistuolis. Pasirinkite jūsų
supratimu mažesnę iš šių dviejų blogybių ir nusiteikite nuobodžiam tekstui nuobodžia
kasdieniniame gyvenime sunkiai pritaikomų sutryptų vertybių tema.

 

Taigi, olimpinės vertybės - universalumas, tobulumo siekis,
taika ir atvirumas. Kovodamas su savo konkurentais būk greitesnis, pranašumą
įgyk aukštesnių moralinių vertybių dėka, rodyk jėgą ir tvirtumą kovodamas su
sunkumais ir negandomis. Laikykis šių vertybių ir dalyvaudamas sportinėse
varžybose ir jas organizuodamas. Senovės Graikijoje buvo įprasta paskelbus
Olimpines žaidines nutraukti visus karo veiksmus, sportininkų kovoms pašlovinti
įsivyraudavo taika ir mūšiai atsinaujindavo tik joms pasibaigus. Deja, XIXa.
pabaigoje atgaivinus olimpinį judėjimą, taiką užtikrinti sportinių žaidinių
metu ne visada pavykdavo. Galbūt šiais laikais žmonėms tapo daug sunkiau
susitarti, kas yra taika, atvirumas, tobulumo siekis?

 

XXa. pasaulinių karų metu apie mūšių nutraukimą prabilti
niekam net į galvą neateidavo, žaidinės tiesiog neprasidėdavo, būdavo
nukeliamos neribotam laikui.  O 1936-ųjų
Olimpiada Hitlerio valdomoje Vokietijoje vyko olimpinės dvasios visiškai neatitinkančioje
aplinkoje ir žmonijos istorijoje išliko kaip melaginga propaganda ir organizatorių
nacionaliniu pasipūtimu apipintas slogus renginys. Panašu, kad ateityje taip
vertinsime ir ką tik pasibaigusias Sočio Žiemos Olimpines žaidynės. Kai
susivoksime, kas įvyko.

 

Visų pirma į akis krenta Rusijos valdžios ir asmeniškai
tuometinio premjero, dabartinio prezidento V.Putino pasirinktos priemonės
siekiant laimėti teisę rengti Žiemos Olimpines žaidynes Sočyje. Privatūs susitikimai
su Tarptautinio Olimpinio Komiteto (TOK) nariais, Austrijos (pagrindinės
konkurentės dėl teisės rengti žaidines) sporto kompleksų rangovų prisipažinimai,
kad jie širdimi už Salcburgo kandidatūrą, bet verslo interesų skatinami remia
Soči labai toli nuo atvirumo ir skaidrumo siekiančios politikos standartų. Gal
todėl niekas iš turinčių sprendimo teisę nepasidomėjo ir nesuabejojo, kokioje
žemėje Rusija siūlo surengti Olimpines žaidynes? Nepaklausė, ar Rusija,
surengdama jas prieš 150 metų išžudytų čerkesų tautos tėvonijoje, prisiims
atsakomybę ir leisdami vietinių gyventojų palikuoniams pristatyti nors menką
tautinės kultūros fragmentą, atkreips pasaulio dėmesį į šią liūdną istoriją?
Iliuzijos! Tikrovė visai kitokia – pompastiškas Rusijos istorijos pristatymas
Olimpiados atidarymo vakarą labiau tiktų reklaminiam filmukui, pristatančiam
netoli Sočio esančią Stalino vilą, kurioje dabar įrengtame viešbutyje bet kas
gali už atitinkamą sumą pernakvoti. Tik verslas, jokios propagandos. Ir jokių
šiurpulingų pagaugų, einančių per nugarą.

 

2007-aisiais su šampano šūviais, kurie nuaidi Rusijos miestų
aikštėse TOK paskelbus 2014-ųjų Žiemos Olimpinių žaidinių sostinę, Sočyje prasideda
„ekonomikos stebuklas“. Deja visai kitoks, nei daugeliui gerai žinomas Vokietijos
ekonomikos atsigavimas po II pasaulinio karo. Kitoks savo prigimtimi – Rusijos
valstybinių struktūrų užsakymais pradėtas ir atliktas beveik be išimčių tik
brandžiam kriminaliniam kapitalizmui priimtinomis priemonėmis. Be jokių skrupulų
nusavinant vietinių gyventojų žemes ir turtą infrastruktūros ir kitų nevisada
aiškios paskirties objektų vystymui. Kitoks ir savo rezultatu – įspūdinga suma,
išeikvota pasirengimui žaidinėms, leidžia JAV prezidentui B.Obamai viešai
pasišaipyti iš Rusijos. Nieko bent kiek artimo Olimpinių žaidinių idealams.

 

Taikiu sugyvenimu su kaimynais Rusija niekada negalėjo
pasigirti. Pastoviai puldinėdama aplinkines žemes šimtmečiais plėtė savo
teritoriją ir naikino ištisas tautas, jų kultūras. Gal V.Putinas, gavęs teisę
rengti Žiemos Olimpines žaidynes, pripažino olimpines taikaus sugyvenimo
taisykles ir nutraukė šią ilgametę Rusijos nešlovingą tradiciją? Visiškai
priešingai - Gruzija puolama per patį Pekino Olimpiados įkarštį!  Gruzijos olimpinė delegacija svarsto galimybę pasitraukti
iš žaidinių ir tik Gruzijos prezidento sprendimas juos sustabdo nuo šio
žingsnio. Ar teko girdėti, kad dėl savo šalies agresijos Olimpiados metu
Rusijos Olimpinis Komitetas ar kokia kita oficiali Rusijos institucija būtų
svarčiusi ką nors panašaus? Ir ar atsirado bent viena tarptautinė organizacija
arba pasaulio valstybė, kuri būtų paprašiusi oficialaus Rusijos vadovų
pasiaiškinimo dėl atviro Olimpinio judėjimo principų pažeidimo? Vistik turbūt
šio teksto autorius - naivuolis, per daug prisiskaitęs de Kuberteno utopijų…

 

O kaip įvertinti Rusijos pastangas Sočio Olimpiados metu
kurstyti kruviną konfliktą Ukrainoje, visiškai greta Sočio? Ar gali Olimpiados
šeimininkės Rusijos vyriausybės vadovas, šuktelėjęs kaimyninės Ukrainos
prezidentui „Viktorai, nebūk skuduras, paimk į rankas pagalį ir išvanok kaip
reikiant savo „nepaklusniai“ tautai šonus“, likti net neįspėtas? Bent jau TOK
atstovų? Jau nekalbu apie pastovų beveik atvirą Kremliaus šeimininko spaudimą Ukrainos
prezidentui vykdyti politiką, šalį vedančia į susiskaldymą, o jos gyventojus į
kruviną konfrontaciją.

 

Taip pat nekalbu apie pakankamai akivaizdžias Rusijos
slaptųjų tarnybų pastangas pilti alyvą į liepsnojantį laužą – atviras kelias į
Radą Maidano gynėjams ryte po intensyvių naktinių atakų (tikras Trojos arklys!)
ar į abi puses kulkas laidantys gerai treniruoti snaiperiai. Nekalbu, nes
akivaizdžios jos tik mums. Akyvaizdžios dėl mūsų asmeninės patirties.
Snaiperiai, šaudantys į savus, Rusijos taikdarius, buvo ir Gruzijos konflikte,
o Lietuvos Radijo ir Televizijos Komiteto pastato šturme sausio įvykių metu - į
nugarą savų nušautas Raudonosios Armijos kareivis. Laisvas kelias į Radą – tai
jau smarkiai ištobulintas, gerai prie situacijos pritaikytas scenarijaus
varaintas, pagal kurį tų pačių sausio įvykių Vilniuje buvo vykdomas
Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmas. Tačiau civilizuotoms tarptautinėms
institucijoms ir valstybėms reikia įrodymų. Tai svarbu siekiant imtis teisinių
preimonių. Tuos įrodymus greičiausiai teks rinkti ilgai ir nebūtinai sėkmingai.
Pasinaudoti mūsų patirtimi ir sukaupus drąsą tiesiai paklausti Kremliaus
šeimininko, kaip slaptųjų tarnybų veiksmai Kijeve suderinami su Olimpiados
šeimininkų moraliniais įsipareigojimais, būtų drąsu. Tuomet ir paklaustasis
suvoktų, kad reikalą turi ne su bedančiais menkystomis. Tačiau ar tai realu real politik epochoje?

 

Likdamas ištikimas senosioms Olimpinio judėjimo vertybėms ir
sau siūlau Rusijos vadovą V.Putiną ir jo aplinkos žmones už Olimpinės dvasios
niekinimą paskelbti persona non grata Senovės Graikijoje ir uždrausti dalyvauti
bet kokiuose su šia epocha susijusiuose kultūros renginiuose, tame tarpe ir
Olimpinėse žaidynėse. Kitų sankcijų įvedimo klausimus palieku spręsti didžiųjų
valstybių vadovams, Jungtinių Tautų Organizacijai ir Tarptautiniam Olimpiniam Komitetui.
O gal geriau būtų tai palikti visiems geros valios, laisvę mylintiems pasaulio žmonėms,
kurie, laikydamiesi savo tvirtų moralinių nuostatų, V.Putiną ir kitus jam
artimus, įvairaus svarbumo ir žinomumo, įvairiose posovietinėse valstybėse įsišaknijusius
kriminalinio kapitalizmo išpažinėjus palydėtų istorijos užmarštin.

Rodyk draugams

(Ne)sąmoningai pasirenkame savanorišką susinaikinimą?

ai ne kino filmo kadras ir ne kompiuterinio žaidimo vaizdas. Tai visiškai realu.

  • Vieta: Vilnius, Naujamiestis, Algirdo g.
    Laikas: penktadienis, kiek po 10-tos ryto. 
  • Eismo intensyvumas: automobiliai pastoviai zuja į abi puses.
  • Vaizdas, kuris privertė sustoti ir nufotografuoti:

Ir po to toks dialogas:

  • - Čia kokia tinklų avarija?
  • - Ne, tik buvo vienaip padaryta, papršė padaryti kitaip, tai ir darom.
  • - O tai greitį ribojančių ir kelio darbų ženklų bei rimtesnio apsitvėtimo jūsų pačių saugumui nereikia?
  • - Tai kad mes jau baigiam, baigiam…

Darbininkai iš tikrųjų pradėjo nešti įrankius į greta stovėjusį automobilį ir greičiausiai nieko blogo neįvyko. Greičiausiai galėjau nesustoti ir neužkalbinti darbininkų. Arba galėjau nuotrauką pasiųsti draugams elektroniniu paštu su šypsenėle ir kokiu pašaipiu komentaru (turbūt ne vieną tokį laišką esate jau gavę). Galėjau, jei ne mintis, kad situacija labai pavojinga. Gaisrininkų terminais - priskirtina aukščiausio gaisringumo kategorijai. Užtektų vienos kibirkšties, vieno paslydimo, vieno bravūriško manevro, vieno neatidaus, užsimiegojusio ar mobiliuoju telefonu be laisvų rankų įrangos kalbančio  vairuotojo ir jau eilinės kraupios nelaimės, apie kurią visa šalis sužinotų iš žiniaskaidos vedamųjų, išvengti nepavyktų.

Sakysite, tai tik viena iš panašių daugelį kartų Jūsų jau matytų situacijų ir visi čia aprašomi nuogastavimai neverti dėmesio? Juk gyvenimas visada rizikingas ir niekada nežinai, nuo kurio stogo varveklis ar plyta tau ant galvos nukris. Matyt, tai ir yra bėda, kad panašios į šią situacijos labai jau dažnos mūsų aplinkoje ir mažai kas bekreipia į jas dėmesį net nesusimąstydami, kokią įtaką toks neatsakingumas gali turėti mūsų visų savijautai. Tuomet, kai dėl tokio aplaidumo įvyksta skaudžios nelaimės. O jos tokiomis aplinkybėmis neišvengiamai įvyksta.

Nesunku suvokti, kad čia aprašomi inžinierinių tinklų specialistai savanoriškai pasirinko ypatingai pavojingas ir sveiku protu sunkiai pateisinamas darbo sąlygas - darbo saugos ir saugos eismo normų yra pakankamai ir sunku būtų patikėti, kad apie šias jie nebūtų girdėję. Tad ir daugelio aplinkinių abejingumas jų nutrūkdgalviškai neatsakingam pasirinkimui galėtų būti pateisinamas siekimu neriboti visiems piliečiams garantuojamo laisvo pasirinkimo teisės. Tačiau tai visiškai klaidingas požiūris, kai pagalvojame apie visus į šią situaciją be jokios teisės pasirinkti įtrauktus eismo dalyvius. Visiškai atsitiktinius, paliktus be jokios informacijos apie gatvėje vykstančius remonto darbus, be jokių nuorodų kokia esamoje situacijoje gali būti jų klaidos vairuojant automobilį kaina.

Toks deja neretai pasitaikantis mūsų aplaidumas ir atmestinas požiūris į savo bei aplinkinių saugumą (čia dar galima pridurti ir į teisines normas, teismų spendimus, pagaliau ir bendrapiliečių tarpusavio santykius) yra tiesus kelias į vėl ir vėl šalies visuomenę sukrečiančias šiurpias nelaimes. Psichologai tvirtina, kad kiekvienas savižudis sutrikdo psichinę pusiausvyrą mažiausiai septyniems aplinkiniams, sukeldamas jiems skausmą, liūdesį, beprasmės netekties jausmą. Kiek panašių jausmų sukelia ir iš pusiausvyros vienaip ar kitaip išmuša daug platesnius visuomenės sluoksnius žiniasklaidoje  pasirodantys pranešimai apie beviltiškas, beprasmiškas nelaimes, įvykusias dėl kažkieno neatsakingumo? Ir ar nėra taip, kad tokių žinių paveikta nemaža dalis visuomenės pasijaučia beviltiškai - kam elgtis atsakingai, jei negali pasitikėti, kad visai šalia tavęs kas nors vistiek savo nesuvokiamu elgiasiu prišauks nelaimę? Ir kaip tuomet nutraukti šį užburtą savinaikos ratą?

Net ir dalies visuomenės psichologinio nestabilumo būsena labai palengvina visos šalies visuomenės valdymą, klaidinimą, vedžiojimą už nosies. Tuo gali pasinaudoti tiek ir politikai tiek ir įvairūs kriminalinio pasaulio gaivalai. Esant tokiai visuomenės būsenai lengvai gali rastis ir greitai plisti tokie į pranašiškus, legendas konstruojantys, žmogžudžius beveik tautos dydvyriais skelbiantys straipsniai, koks gūdų 2009-ųjų rudenį iškart po žūdynių Garliavoje atsirado „Verslo žinių” portale, pasirašytas mažai kam žinomo autoriaus Ričardo Savukyno ( http://archyvas.vz.lt/news.php?id=5266913&strid=1003&rs=0&ss=5764bbf272b37892475102db2282f217&y=2009 10 09 ).

Ar turim teisę ir toliau kalbėti apie tai, kad prie kiekvieno dirbančiojo saugos specialisto nepastatysi ir nepriversi jo imtis visų galimų saugumo priemonių ir kad tai pagaliau kiekvieno bendrapiliečio laisvo pasirinkimo reikalas? Ar vietoj tokio niekur nevedančio tuščiažodžiavimo neturėtume visas pastangas nukreipti priemonių, skatinančių atsakingumą už savo ir visų bendrapiliečių gyvybę ir sveikatą, paieškai? Ir kas svarbiausia - tokių priemonių yra tikrai pakankamai.

Rodyk draugams

Nežmoniškos politikų populiarumo lesyklėlės

Apie finansines Lietuvos politinių partijų ar atskirų politikų finansines lesyklėles jau nebėra ko kalbėti - tai jau praeitis. Kam tie finansai, jei šiandien nutrūktgalviškai lenktyniaujama populiarumo siekiant nesvarbu kad nežmogiškomis, tačiau nemokamomis priemonėmis - kriminalinio gaivalo keliamomis bangomis visuomenės galvose ir širdyse.

Romas Kvietkevičius-Sadauskas pastebi kokią riziką kelia P.Gražulio ir R.Pakso veiksmai siekiant gražinti mirties bausmę Lietuvos tarptautiniai padėčiai* Tačiau tokių veiksmų apgailėtinas poveikis Lietuvos piliečiams lieka nuošalyje. Visiems skaudžia situacija naudojamasi nesirenkant veikimo būdų - tinka ir visiškai nereprezentatyvios (kas galėtų paneigti, kad ne specialiai suorganizuotos) televizijos žiūrovų telefoninės apklausos. Svarbiausia atsidurti įvykių smaigalyje. Tačiau koks tų įvykių kontekstas ir kurlink kreipiamas tas smaigalys?

Čia juk ir plika akimi matomas šaltas dvigubos politinės naudos išskaičiavimas. Taip bandoma rinkti populiarumo taškus ir tuo pačiu visuomenės dėmesį skubiai nukreipti nuo vienam šių veikėjų bendrapartiečiui labai nepalankios tikrosios šio kraupaus įvykio beviltiškumo esmės. LR VRM pavaldžios institucijos neturėjo jokios galimybės sureaguoti į aukos paskutinės vilties skambučius. Net negalėjo būti pradėti jokie aktyvūs gelbėjimo veiksmai. Dėl techninės sistemos negalios, kuri kaip vėliau paaiškėjo jau ilgą laiką atsakingiems specialistams buvo žinoma ir kurios spręsti nebuvo imtasi tik dėl neatleistino aplaidumo. Duok dieve nužudytosios artimiesiems stiprybės, gerų advokatų ir visapusiško visuomenės palaikymo siekiant per teismus nustatyti šio žmogaus gyvybę kainavusio aplaidumo kaltininkus. Net ir vienas toks teisinis precedentas svariai prisidėtų ir prie valstybinių institucijų atsakingumo lygio kėlimo ir prie piliečių pasitikėjimo valstybe.

Ir tai turbūt būtų geriausia, kas galėtų būti nuveikta siekant kiek įmanoma protingiau įprasminti šią kraupią istoriją. Merginai gyvybės žinoma jau nesugrąžinsi! Neleistinas aplaidumas diegiant šalies visuomenei gyvybiškai svarbias technologijas, atsainus požiūris užtikrinant teisinių normų įgyvendinimą ir išsikerojusi nebaudžiamumo atmosfera pagaliau turi būti išstumta iš mūsų viešo gyvenimo kuo toliau į netoleruotino elgiasio pakraščius. Ar atsiras politikų, kurie palaikys tokią įvykių eigą ar prie beširdžių populistų ir savanaudžių visuomenės klaidintojų prisijungs dar daugiau mūsų visuomenės marginalų?

Juk su tokiu kai kurių mūsų politikų veikimo modeliu susiduriame toli gražu ne pirmą kartą. Pamenate, kokie politikai lankėsi Garliavoje? O gal jau pamiršote, kad ant šio žmogžudystes sėjusio ir vaiko psichiką trikdžiusio kriminalinio gaivalo bangos seime netgi visa nauja frakcija atsirado? Keista, kad per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį išardę Vilniaus brigadą, Kauno daktarus ir daškinius, Panevėžio tulpinius ir kitas organizuotas nusikaltėlių grupuotes šiandien vis dar susiduriame su tokiomis neįtikėtinomis kriminalinio pasaulio ir politinio veikimo sąsajomis. Thorstenas Veblenas XXa. pradžioje JAV visuomenę šokiravo prakalbęs apie visuotinį pritarimą pelniusį “dykinėjančios klasės” garbinimą. Ar mes, sekdami šia anologija, neturėtume prabilti apie nesuvokiamą mūsų šalies rinkėjų, mūsų bendrapiliečių žavėjimąsi visas įmanomas žmogiškąsias vertybes paminusiais politikos veikėjais, per kiekvienus rinkimus suteikiant jiems naują galimybę vėl pamėkliškai šmėžuoti viešumoje?

* http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/mirties-bausme-tema-kuria-nedera-diskutuoti.htm

Rodyk draugams

Liberalios minties pabaiga Lietuvoje ir Europoje?

Pastarieji prof. Vytauto Radžvilo, nuo pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos metų daug dėmesio skyrusio liberalizmo ideologijos realizavimui mūsų šalyje, viešieji pasisakymai * skatina apmąstyti ne tik juose keliamas problemas, bet ir faktą, kodėl Lietuvoje mažėja liberalizmu ir individualizmu pasitikinčių asmenybių. Panaši mintis kyla skaitant ir kito filosofo, savo laiku daug prisidėjusio prie liberalizmo teorijos sklaidos mūsų šalyje - prof. Algirdo Degučio pokalbį su žurnalistu** Abiejų mąstytojų pozicijos šiandien švelniai tariant labai jau nepalankios anksčiau išpažintiems principams. Simptomatiška. Tai kas gi nutiko? Ar tai reiškia, kad mums, lietuviams, ar dėl pergyvento sovietinio smegenų plovimo ilgalaikio seanso ar dėl kokių kitų istorinių patirčių, o galbūt kokių tautinių būdo savybių nėra lemta savo visuomeninį gyvenimą kurti remiantis britų socialinių filosofų  J.Locke‘o, B. Mandeville‘o ar D.Hume‘o ir vėlesnių jų pasekėjų idėjomis? Ar mes tiesiog jų dar nesupratome?

Jokiu būdu negalvoju ginčyti abiejų aukščiau minėtų filosofų išsakomos kritikos dėl Europos Sąjungos pozicijų tautiškumo ir šeimos atžvilgiu. Išsakomi perspėjimai ir abejonės yra labai aktūalūs, jautrūs ir be jokios abejonės verti plačiosios visuomenės dėmesio bei diskusijų. Tačiau kai kurie diskusijai siūlomi klausimai atrodo pakankamai painūs, su jais ir polemizuosiu.

Visų pirma dėl sąvokų komunizmas ir liberalizmas sugrupavimo į vieną aibę, formuojančią šiandieninės Europos bauginantį veidą (beje, kai kuriuose prof. V. Radžvilo tekstuose toje pačioje aibėje atsiduria ir konservatyvizmas. Tai kas tada lieka pozityvaus?). Jei iš tikrųjų pastebime, kad Europos institucijose vienijamas liberalizmas ir komunizmas, pirmasis, kaip įsitikinęs individualistas, visa gerkle šaukčiau, kad individualizmas tuomet prarado bet kokią jį atstovaujančią ideologiją. O liberalizmo terminas visiškai devalvuotas ir nebegali būti naudojamas, kai kalbame apie tokias institucijas kaip privati nuosavybė, laisva rinka, kontraktų teisė ir t.t. Ieškočiau naujų vardų visoms šioms realiame gyvenime tebeegzistuojančioms sąvokoms apjungti. Bet ar jau tas laikas atėjo?

Taip, šioje vietoje pridera atkreipti dėmesį į tam tikrus galbūt dažnėjančius atsitraukimus nuo liberaliųjų principų Europos šalių ir JAV vyriausybėms institucionalizuojant tokias valdymo priemones kaip „per didelis, kad bankrutuotų” bankų srityje ar kitų atskirų ūkio subsidijavimas „stimuliaciniais paketais” (o Lietuvoje ir visa ES finansinė parama), kurie neginčyjamai trikdo laisvą konkurenciją. Ir viešoje erdvėje dėl to turėtumė peikti mūsų Briuselio valdininkus, nesvarbu kurios šalies deleguotus, taip bandyti apginti visą ką į priekį judinančią konkurenciją. Ir nepaliaujamai stebėti, kaip mums Lietuvoje sekasi tikrovėje tikrinti  įdomią Friedrich‘o Hayek‘o įžvalgą apie galimą nežinomų galimybių paiešką visuomenėse, kuriose konkurencija tam tikrą laiką buvo ribojama ***. Bendrai apžvelgdami šį klausimą tikriausiai tik apgailestautume dėl savo sugebėjimų, tačiau stebint kai kurias individualias mūsų visuomenės narių pastangas atrastume puikių šią įžvalgą patvirtinančių pavyzdžių.

Europos ateities projekcijų kritika ir rytų bei vakarų europiečių istorinių patirčių palyginimai aštrūs, įžvalgūs bei atveriantys daug erdvės diskusijoms. Perspėjimai svarbūs visiems europiečimas, drąsiai galėtų būti skirti ne vien Lietuvos visuomenei. Norėtųsi tikėti, kad jų autoriai panašiai diskutuoja su vakarų kolegomis, platesniais visuomenės sluoksniais. Nes jei šiomis temomis kalbama tik tarp mūsų, tuomet visa tai labiau panašėja į pakankamai neproduktyvų bandymą susigrupuoti į „jie” ir „mes”, besiruošiant aklinai gynybai lyg vėl grėstų kokia viduramžiška kryžiuočių apgultis.

Diskutuotina ir pozicija, be išlygų supriešinanti individualizmą ir nacionalizmą. Ar savo ir savo šeimos nuosavybe besirūpinantis lietuvis mažiau atsakingas už šią žemę nei tautos dvasia? Juk ir pastaroji greičiausiai kilusi iš indivudualių mūsų protėvių pastangų ieškoti bendro sugyvenimo formų. Taip, šiandien siaubingai skauda širdį važiuojant per Lietuvą ir matant gausybę apleistų vienkiemių su griuvančiomis trobomis bei nedirbama žeme. Bet ar tuo pasirūpinti gali kas nors kitas, nei ne iš tų sodybų anapilin išėjusiųjų palikuonys? Mieliau diskutuočiau apie tai, kas galėtų vienyti į tautą individus ir visiškai nebūčiau tikras, kad tai turėtų būti vien tik krikščionybė. Taip, ji mums labai svarbi, tačiau ar nesvarbi ji Europai? Tik jeigu prie Europą bjiaurojančios aibės izmų priskyriam ir konservatyvizmą, tuomet tai jau tikrai nelieka nieko. Ir ar gali būti krikščionybė mūsų kultūrinis ir nacionalinis išskirtinumas Europoje? Ne. Tai kuo turėtume remtis, jei jau siekiam būti kuo nors išskirtiniai?

Ar ne svarbiau suvokti iš kur kilę mūsų protėviai, kokia galėjo būti jų bendruomeninė sankloda bei paprotinė teisė dar prieš gimstant Kristui ar pirmąjame šios eros tūkstantmetyje? Žinoma, po pastarųjų metų liūdnai pagarsėjusio bankininko Vladimiro Romanovo „viražų” šia tema toks pasiūlymas su tomis naujai įgytomis konotacijomis kai kam gali pasirodyti nepriimtinas. Šiame kelyje žinoma yra ir daug rimtesnių kliūčių - juk jau ne vieną šimtmetį bandome atrasti tą lietuviškąją atlantidą, bet to dar niekam nepavyko atlikti visų pirma dėl mūsų tautai dėmesio pašykštėjusių istorinių šaltinių. Jei tokios paieškos jau visiškai išsisėmė, tuomet ir lieka tiktai tai, ką darome jau daugiau kaip dvidešimt metų - perimti šiandieninius Europos papročius ir bendruomeninio gyvenimo normas siekiant išsivaduoti iš sovietinio rėžimo primestų socialinių konstruktų ir pamiršti apie bent kiek aiškesnį savitumą. Bet ar tikrai galim tvirtinti, kad savo tautos šaknų paieškos jau nebegali būti rezultatyvios?

Ar ne svarbiau bandyti susivokti, koks stebuklas įvyko, kai po tiek istorinių išgyvenimų išsaugojome gyvą vieną seniausią indoeuropiečių kalbą ir tautos autentiškumo pradų ieškotume visais įmanomais būdais grynindami tai kas dar liko - senąją pasakojamąją ir dainuojamąją tautosaką. Nes kaip sako prof. V. Radžvilas, Sovietų Sąjungoje buvo tokia formulė: „Kultūra savo forma turi būti nacionalinė (tautinė), bet socialistinė savo turiniu”. Ir tai tiesa, kaip ir tiesa tai, kad tokia formulė uždėjo tikrąjį autentiškumą iškraipančius antspaudus ant tautos folkloro, o patį folkloro terminą visiškai devalvavo. O juk ateina jis iš herderiškos nacionalizmo sampratos, mums vis dar labai svarbios, net šiandieninės Lietuvos konstitucijos preambulėje minimos.

Tai kaip gi mums atsispirti tam milžiniško mąsto politiniam eksperimentui ir netapti laisvai minkoma darbo išteklių mase, tuo pačiu neįkrentant kokiam nors naujoviškam kolektyvizmui į glėbį? Ar siekdami šių tikslų jau turime galutinai pasakyti viso gero toms individualizmo apraiškoms, kurios šiandien neretai sėkmingai konkuruoja Europos verslo rinkoje ir kurioms jau šiandien realiai būtina įsivežti kvalifikuotos darbo jėgos iš kitų šalių, galbūt net ne krikščioniškų. Ir nerimas bei abejonės turėtų mus apimti ne tik dėl emigracijos, mažo gimstamumo šalyje ir realiai gresiančios imigracijos. Bet ir dėl mūsų nenoro pripažinti, kad vis dar nemokam pagarbiai elgtis su greta mūsų gyvenančiomis tautinėmis mažumomis. (Beje, tas „pagarbiai elgtis” šiame amžiuje tampa vis sunkiau pasiekiamas dėl kaip viename iš pasisakymų lakiai suformulavo istorijos profesorius Šarūnas Liekis vis greitėjančių lenkytnių Vakarų demokratijos šalyse, kuri savo tautinėms mažumoms suteiks vis didesnes teises****. Ir ši tendencija įvertinant didėjantį tų mažumų skaitlingumą - tikrai bauginanti). Ką mums kainavo nesugebėjimas atverti ir atsiverti Lietuvos žydų bendruomenei tarpukaryje, jau žinome. Ką sumokėsime dėl šiandieninio nesusišnekėjimo su Lietuvos lenkais? Manau čia taip pat būtų visiškai tinkama diskutuoti, ar paaukodami aukščiau minėtas individualistinės lietuviškojo verslo konkuravimo apraiškas pilies apgulties resursams kaupti nerizikuojame patys save įsivaryti į kampą ir likti brutaliam pasauliniam globalizmui įdomūs tik tiek, maždaug kiek šiandien pasauliui yra įdomūs Šiaurės Amerikos indėnai?

Na ir žinoma labiausiai oda šiurpsta skaitant prof. V. Radžvilo įžvalgas apie pasaulį užvaldyti besigviešiantį reprodukcinių technologijų godulį. Ir kaip individualistas, ir kaip žmogus, vis dar tikintis žmogiškumo mūsų visuomenėje išlikimo galimybėmis, siekčiau, kad jokios šeimos formos atveju jokia valstybė nėturėtų galimybės šias technologijas remti mokesčių mokėtojų pinigais. Tik tuomet, kai tik kiekvienas individualiai galės nuspręsti, ar pasinaudoti šiomis naujomis švelniai tariant nejaukiomis technogijų atvertomis galimybėmis, pasieksime bent kokią pusiasvyrą ir pažabosime galimą naujo rinkos segmento norą beatodairiškai plėstis visų kitų sąskaita.

Ar tikrai gerai suvokiame ką norėjo pasakyti aukščiau minėti britų socialiniai filosofai? Ir kaip skirtingai mes tai suvokiame nuo gilias demokratijos tradicijas turinčių vakarų valstybių visuomenių? Ar tikrai Europoje jau beliko tik ta baisi -izmų samplaika, visiškai sunaikinusi savarankiškai veikiančių, vienas su kitu konkuruojančių ir taip vienas kitą papildančių asmenybių pastangas? Ir ar tikrai nei rytų nei vakarų europiečiai nebeturi galimybės šiandieniniame Europos paveiksle įžvelgti nieko kito, tik supervalstybės centralizuotai vykdomą kraupų eksperimentą? Manau, kad atidžiau apsižvalgę pamatysime, kad dar tikrai ne. Ir greičiausiai padarysime išvadą, kad ir mums dar anksti išsukti iš to kelio, kurį pramynė Mykolas Radvila Juodasis, Samuelis Pšipkovskis, Tadas Kosciuška, Adomas Mickevičius, Vincas Kudirka, Vytautas Kavolis, Eduardas Vilkas ir kiti iškilūs liberalios krypties lietuviai bei nemažas ratas jų pasekėjų šiandieninėje Lietuvoje.

 

* http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/prof_vytauto_radzvilo_perspejimai_lietuvai/http://www.ekspertai.eu/vytautas-radzvilaseinam-per-istorija-kaip-per-minu-laukai-d/ , http://www.ekspertai.eu/vytautas-radzvilas-einam-per-istorija-kaip-per-minu-lauka-ii-d/

** http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-20-algirdas-degutis-liberalizmo-ir-leviatano-gniauztuose/102748

*** F.A.Hayek. Konkurencija kaip atradimo procedūra. Konkurencija, monopolija, karteliai. LLRI, Vilnius 2010, psl. 30).

**** Ši prof. Šarūno Liekio mintis buvo išsakyta 2013 06 22 Alantoje vykusiame Santaros-Šviesos suvažiavime moderuojant diskusiją „Tai ko nori Lietuvos lenkai?”

Rodyk draugams

Savitvarda prieš “apsukrumą”

„Demokratija pati savaime savitvardos neugdo” - teigia profesorius Vytautas Kavolis. Ir priduria, kad po puritoniško netvarkingos aplinkos visuomenėje ir savyje pajutimo Anglijoje maždaug XVIIa., dar ženkliai prieš liberalios demokratinės visuomenės atsiradimą, susiformuoja asmenybės savitvardos tradicija. O Lietuvoje, nors ir kai kuriuose literatūriniuose tekstuose (pavyzdžiui Konstantino Sirvydo) aptinkama panašių į Anglijos puritonams būdingų pojūčių, asmenybės savitvarda visuomenėje lieka neapčiuopiama.*

Savitvarda čia aptariama kaip asmens elgesio norma, jausmų, emocijų suvaldymas požiūris į savo santykius su bendruomene, valstybe, religija. Kaip jos užuomazgų pavyzdį Vytautas Kavolis pateikia sociologo Norbert Elias studijoje “Apie civilizacijos procesą” aptariamas XIIIa. Anglijos karaliaus rūmuose atsirandančias etiketo knygas.** Vėliau, jau po minėtos Anglijos puritonizmo laikotarpio, tai susisieja su visuomenėje įsigalinčia asmenybės savitvardos pozicija ir mano supratimu persiduoda į tokius svarbius bendruomeninio gyvenimo elementus kaip pilietinės pareigos gerbti įstatymus bei mokėti mokesčius idant valstybė turėtų lėšų įvairiems socialiniams projektams vykdyti.

Galbūt savitvardos užuomazgų Lietuvoje galima būtų ieškoti Didžiojo Kunigaikščio dvaruose XVIa., atsiradusių karalienės Bonos pastangomis. Tačiau greičiausiai liberum veto principas ir plačios bajorijos privilegijos neleido šioms užuomazgoms persikelti į teisinę plotmę. Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje žmonių pagarba įstatymams ženkliai išauga, formuojasi pilietiškai atsakinga visuomenė, tačiau sovietmečiu visuotinis teisinis nihilizmas ir gajūs įpročiai savintis valstybės bei kolūkių turtą šiuos pokyčius visiškai sunaikina. Tad šiandien, kai kalbame apie mūsų pagarbą įstatymams ir pasirengimą mokėti mokesčius, turime nuleisti akis, o Marką Tveną, kartą pasakiusį -  gyvenime yra du neišvengiami dalykai: mirtis ir mokesčiai - nedvejodami priskirti prie fantastinių kūrinių autorių

Neseniai viename interviu televizijoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Teisėjų tarybos vadovas Gintaras Kryževičius išreiškė nuomonę, kad žiniasklaida, nušviesdama rezonansines bylas, dažnai nepalaiko teisėsaugos. Šis pareiškimas įgauna gilesnę prasmę žiūrint į Darbo partijos bylą. Žiniasklaidoje, o ir ne vieno politologo pasisakymuose, Viktoras Uspaskich yra ne kartą pavadintas charizmatine asmenybe. Čia greičiausiai bandoma naudotis Max Weber charizmatinio autoriteto samprata, kai autoritetas atsiranda ne iš įtikinamumo, o iš gerbtinumo. Tai, ką kalba ir daro Darbo partijos lyderis, mūsų neįtikina, tačiau „gerbiame” jį, kadangi atrodo galingas iš jo spindinčia jėga. Ar nebus Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasisakymas tarsi perspėjimas, kad galbūt neteisingai vertiname Max Weber charizmatinio autoriteto sampratą?

Jei iš tikrųjų nemaža visuomenės dalis mano Viktorą Uspaskich esant charizmatiniu lyderiu, tai su kuo tuomet grumiasi prokuratūra, teisme bandanti įrodyti Darbo partijos nusižengimus? Ar ne su visu teisinio nihilizmo ir vengimo mokėti mokesčius gaivalu, kuris vis dar labai gajus tarp mūsų? Ar pajėgus tuomet valstybinis kaltintojas šioje byloje nugalėti? Teisiškai - greičiausiai taip, neužilgo pamatysim. O morališkai - turėsim dar vieną „kankinį” bent jau dalies visuomenės akyse? Tos dalies, kuri Darbo partijos bylą suvokia kaip „pagauto vagies” atvejį. Esą nebuvo pakankamai „apsukrūs” ir leidosi teisėsaugos pagaudami. Tos dalies, kuriai labiau priimtina „apsukrumo” idėja - nusiženk įstatymams taip, kad niekas nepastebėtų, būk nesugaunamas, išmok gražiai kalbėti tai, ką nori girdėti minia - ir jei pasiseks, galbūt net būsi tituluojamas charizmatiniu lyderiu. Tuomet sprendžiant šią bylą, sprendžiamas ir pasitikinčių savitvardos bei „apsukrumo” idėjomis santykio visuomenėje klausimas. Kurlink nusvirs svarstyklės šiuo klausimu po teismo sprendimo paskelbimo? Ir ką apie tai svarsto Rolandas Paksas, nutaręs vienytis su Darbo partija?

_________________________________________________________________________________

*) V.Kavolis. Kultūros dirbtuvė. Baltos lankos, 1996, psl. 49-51.

**) N.Elias. Ueber den Prozess der Zivilisation. Sociogenetische und psychogenetische Untersuchungen. Bern: Francke, 1969.

Rodyk draugams

Išaugti marškiniai varžo

Šiandieninis Lietuvos istorijos audeklas fragmentiškas, sutraukytas, sukarpytas į atskiras skiautes. Jei kam pavyktų tuos atskirus gabalus sugaudyti ir suausti į vieną visumą, išvystume nuostabią, turtingai margą juostą. Džiaugtumės ir grožėtumės patys, o ir visam pasauliui turėtume ką parodyti. 

Kodėl turėtų būti svarbu sujungti mūsų sutrūkinėjusį istorijos pasakojimą? Kuo galėtų būti naudingas susivokimas, kad mūsų santykis su kilmingųjų luomo valstybiniu, politiniu, teisiniu ir bendruomeniniu XV-XVIII amžių įdirbiu tam tikra prasme pratęsia carinės Rusijos administracijos XIX amžiuje vykdytos Abiejų Tautų Respublikos ir LDK kultūros, jos nešėjų naikinimo politiką? Kas nutiktų, jei staiga išsuktume iš mums įprasto ir patogaus kelio „bajorija sulenkėjo, atsisakė lietuviškosios kultūros ir viskas tuo pasakyta” ir pažvelgtume į kilmingųjų situaciją detaliau, joje įžvelgtume tų darbų pradus, kurių rezultatais tebesinaudojame (galėtume pasinaudoti) dar ir šiandien bei įsisamonintume konkrečių asmenybių likimo tragizmą? Ir kuo pasitarnautume sau išgrynindami sovietmečio istorikų, filosofų, literatų ir  vaizduojamojo meno kūrėjų palikimą, išlukštendami jį iš tautos kultūrinį gyvybingumą slopinusios ideologinės demagogijos kiautų?

Ne taip paprasta, o galbūt net neįmanoma save vertinti kitų atžvilgiu turint tik padrikus, ideologiškai atrinktus istorijos prisiminimus. Tik imdami istorinį palikimą tokį, koks jis realiai yra, būtume pajėgūs savojo parlamentarizmo tradiciją palyginti su kitų šalių tautos atstovavimo įstatymų leidžiamuosiuose valdžios organuose patirtimi. Belygindami greičiausiai nustebtume, kaip seniai pavyzdžiui Švedijos, Danijos ir Norvegijos parlamentuose yra atstovaujami visi luomai - tai neabejotinai svarbus faktas, paaiškinantis  šiandieninėje Skandinavijoje puikia veikiančius piliečių lygiateisiškumo ir solidarumo principus. Taip pat suvoktume, kad nuo pat pirmųjų Lietuvos Seimų visi mūsų bandymai įgyvendinti šiuos principus nebuvo sėkmingi. Šiandien turime geriausias galimybes tai pasieti ir esame pakankamai arti šio tikslo.

Esame arti tikslo tuomet, kai mūsų renkami politikai vardan pasipuikavimo sugebėjimu greitai ir efektyviai priimti sprendimus (nežinia kam naudingus?) nesistengia uzurpuoti tautos apsisprendimo teisės. Ar skatindami ir taip palankiai nusiteikusius piliečius išreikšti savo nuomonę referendume persistengia motyvuodami nemokamu alumi ir skalbimo milteliais. Ar brutaliai pamina demokratijos pamatus, pirkdami neviltyje esančių asmenų balsus Seimo rinkimuose. Kai nepradeda vienas iš kito reikalauti nusiskusti barzdas, tai yra akimirksniu išmokti anglų kalbą. Pastarieji perlenkimai virsta tragikomišku farsu, kai vyriausybės vadovui tenka angliškai prisistatyti užsienio šalių prekybos rūmų atstovams. Gal tokiu atveju geriau pasirinkti mažesnę iš dviejų blogybių ir atsivesti profesionalų vertėją? (Jei vertėjo paslaugas iš viso galima pavadinti blogybe). Artėjame prie tikslo, kai valdžios atstovai įsiklauso į piliečių nuomonę, skatina diskusijas, į sprendimų priėmimą įtraukia vietinių bendruomenių ar visuomeninių organizacijų atstovus. Ir kai nesibodėdami savimi suvokiame, kad mūsų, pergyvenusių sovietmetį, pilietinės visuomenės modelis gali būti kiek kitoks, nei Vakarų Europoje ar JAV.

Dar labiau priartėti prie tikslo padėtų istoriškai giliau mąstanti konservatyvioji politinė jėga, kuri į viešas diskusijas įtrauktų platesnius visuomenės sluoksnius. Kita gi dalis piliečių atsilieptų pareikšdami savo nuomonę, jei juos vienytų nuo Lietuvos mastu stambiais kapitalistais tapusių sovietmečio nomenklatūrininkų išsivaliusi ir ideologiškai išsigryninusi socialdemokratinė kairė. Galbūt tuomet politinių ir visuomeninų diskusijų lygis pakiltų virš asmeninių įžeidinėjimų ir kaltųjų istorijos vingiuose ieškojimo lygio. Galbūt tuomet ir Vilnijos krašte atsirastų rimčiau į savąją istorinę bei kultūrinę situaciją žvelgiančių politinių ar visuomeninių grupių ir atsivertų galimybės visiems kartu ieškoti kūrybingai sugyventi leidžiančių sąsajų. Ir galbūt politinės arenos centre pagaliau atsistotų pilietines laisves ginančių tvirtų asmenybių organizcija ir naujai besiformuojantis vertybiškai beformis, pragmatiškai plėšrus dvigalvis „mesijas”, man kažkodėl panašus - simboliška - į mums geografiškai artimo kaimyno herbą, nebetektų didžiosios dalies elektorato. Nes tuomet labai atvirai į akis kristų, kad šis darinys visiškai nepajėgus kultyvuoti visuomenėje bent vieną liberaliai demokratišką vertybę, priešingai - kurstantis nieko gero nežadantį gaivalą.

Nesuprasdami skirtingos savo ir kitų tautų situacijos XIXa. carinėje Rusijoje, pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir iš karto po jo, galime apgaulingai įtikėti, kad išvengę sovietinės okupacijos dabar galėtume be papildomų pastangų gyventi kaip šiandieninė Suomija. Tačiau sąlygų lietuviškojo Mannerheimo - Suomijos didvyrio ir šiandieninės respublikos įkūrėjo, kilmingos olandų giminės palikuonio, iki 1917-ųjų Rusijos caro favoritizuoto rusų armijos generolo - Lietuvoje XXa. pirmaisiais dešimtmečiais nebuvo ir būti negalėjo. Kaip ir daugelyje kitų istorinių laikotarpių, turėjome eiti sunkesniu keliu, daug jėgų aukodami išlikimui, kūrybiniam procesui jų teskyrdami tik tiek, kiek liko. O ir tai, ką žymus tarpukario Lietuvos filosofas Stasys Šalkauskis,  tyrinėdamas Vakarų ir Rytų kultūrų sintezės idėją, pateikė kaip galimą tolimesnio mūsų civilizacijos plėtojimosi kryptį - mano supratimu savo darbuose žymus šiuolaikinis Suomijos istorikas Matti Klinge pateikė kaip Suomijos piliečių  įgyvendintą pasiekimą.*

Žinoma, tai ne pagrindas atsisakyti Stasio Šalkausio minties tolimesnio plėtojimo. Mes vis dar galime siekti Rytų ir Vakarų kultūrinių tradicijų sintezės įgyvendinimo. Ir galime būti tikri, kad tokių siekių rezultatas bus kitoks nei suomių, savitas ir greičiausiai pakankamai patrauklus. Galėtume, jei nemanytume, kad Matti Klinge galbūt rusofilas ir nebijotume, kad kažkas iš gretimo kiemo mus apšauks Briuselio kopūstu. Mūsų kelias vis dar sunkus. Ir neretai jį apsisunkiname sau patys, kažkodėl atmesdami svarbius ir esmingus mūsų tautos ir valstybės praeities patyrimus.

Pagaliau (ir tai taip pat labai svarbu) šiandien turime neįkainuojamą istorinę galimybę: jau dvidešimt metų savarankiškai valdome Vilnių! Tai ir džiugina ir įpareigoja. Mūsų sostinės  istorinė ir kultūrinė vertė neįkainuojama. Jos turtinimui neabejotinai turime sutelkti stipriausias pajėgas. Konceptuali miesto erdvės ir erdvių idėja, demografinių iššūkių sprendimai, viešosios paslaugos ir renginiai, miestiečių laisvės bei pareigos, svetingumas bei dėmesys miesto svečiams ir vienas kitam - viskas turi dvelkti Vilniaus dvasia. Dažnai istoriniame žmonijos kelyje sutinkamas principas - užkariavau, įsigyjau ir sunaikinau, suvartojau - čia netinka. Turime rasti vidinės stiprybės laikytis moto - suvokiau ir susigyvenau. Ir taip ne vien tik Vilniuje. Klaipėda - visai kitas kultūrinis palikimas, visai kita dvasia.  Kėdainiai, Biržai, Kražiai, Varniai, Alanta, Antalieptė, Giedraičiai, Dubingiai. Kiekvienas savitas, kiekvienas ypatingas. Ir visi čia neišvardinti miestai, miesteliai, dvarai ir dvareliai, jie taip pat skleidžia mūsų kultūrinę aurą.

O pabaigai - ir turbūt visų mūsų nuostabai - tas istorijos, kultūrinio palikimo vienijimas į bendrą visumą jau vyksta. Vyksta turbūt nuo tuomet, kada prasidėjo ir skaldymas. Vyksta kasdien. Vyksta šalia mūsų. Tik ne taip garsiai, apie tai viešai nekalbama taip daug, kaip apie daugelį kitų visiškai nereikšmingų dalykų. Tad nelabai ir nustebau, kai praėjusią savaitę Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos kultūros tyrimų instituto stende aptikau išparduodamą 2007 metais išleistą Vytauto Berenio knygą „Kultūros intarpai istorijoje”**. Išparduodamą už 5 Lt! Svarstant ekonominėmis kategorijomis tai neabejotinas vidinės devalvacijos pavyzdys - tik šiuo atveju vertę prarado ne pinigai, bet žymiai brangesnės, idėjinio pasaulio vertybės. Ir kaip tai galėjo nutikti? Ar vis dar tebenešiojame išaugtus marškinius, kurie mus pastebimai varžo?

___________________________________________________ 

*) Matti Klinge. Baltijos pasaulis. Tyto Alba, 1996.

**) Vytautas Berenis. Kultūros intarpai istorijoje. Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007.

Rodyk draugams

Lėti ir svarbūs pokyčiai

Pačiame modernėjančio Vilniaus administraciniame centre, Konstitucijos prospekte, praėjusiais metais griuvo prieš dešimtmečius tvirtai suresto statinio liekanos. Pradėto statyti, bet taip niekada ir neužbaigto viešbučio „Sputnik“ griaučiai. Monolitas,savo niuria išvaizda, įsigėrusia slogiais praėjusios epochos priminimais, ilgą laiką gąsdinęs Vilniaus gyventojus ir svečius.

Griuvo išsprogdintas, tačiau tuo pačiu ir be jokios sensacijos, tyliai, nepastebimai. Beveik taip, kaip vyksta ir daugelis kitų teigiamų pokyčių, šalinančių mūsų šiandieninės bendruomenės augimą stabdančius konstruktus. Sensacionalizmo užvaldyta mūsų žiniasklaida (bloga žinia – lengvai parduodama, o tuo tad ir gera žinia!) šiam įvykiui dėmesio neskyrė.

Istorinių lūžių metu vykstantys pokyčiai dažniausiai pastebimi ir įvertinami tik praėjus dešimtmečiams ar netgi šimtmečiams. Mums šiandien taip pat sunku įžvelgti ir suvokti, kaip kinta mūsų gyvenimas, įsisąmoninti, kaip tai paveiks mus artimiausioje ar vėlesnėje ateityje. Tačiau siekiant vykstančius pokyčius įtvirtinti, užtikrinti jų liberaliai-demokratišką kryptį, juos būtina stebėti „esamuoju laiku“. Tad kaip mums sekasi pereinant iš sovietmečio į nepriklausomybės epochą atgaivinti svarbiausius liberaliai-demokratinius bendruomenės sugyvenimo pamatus?

Visų pirma laisvė. Ji į mūsų gyvenimą įsiveržė su pirmaisiais Sąjūdžio mitingais. Užliejo miestų aikštes ir gatves trispalvėmis, patriotinėmis dainomis, ugningomis kalbomis. 1990-ųjų kovo 11-ąją atkūrėme valstybingumą, o 1992-aisiais visuotiniame referendume šios bangos suneštas dovanas – piliečių laisves - įteisinome konstitucijoje.

Saldus pergalės skonis menkina proto galimybes blaiviai mąstyti. Tai ar galėjome tuomet susivokti, kad atgauta laisve pasinaudoti galime pritrūkti galių? Kūrybinių galių. Jeigu būtume skaitę prof. Vytautą Kavolį, galbūt tai būtų įmanoma.* Bet daugeliui iš mūsų tuo metu tokia literatūra buvo prieinama ir įdomi? Atgavę ir įforminę laisvę visų pirma pasinėrėme į ekonomikos auginimo klausimus, išsikeldami sau užduotį kuo greičiau pasiekti Vakarų Europos lygį. Bene kasdien stebėjome ir skubėjome skelbti įtvirtinę laisvos rinkos principus. Visa tai su viltimi, kad susitvarkę ekonomikoje, būsim pajėgūs susitvarkyti ir kitose srityse, ypač kultūroje plačiąja prasme. Nepastebėjome, kad tai galbūt tik bandymas naujoje epochoje įgyvendinti mums anksčiau įdiegtą bazės - antstato doktriną. Neatkreipėme dėmesio, kad ekonomikos – kultūros santykis tikrovėje yra abipusis. Tik kiek vėliau atradome, kad „kapitalizmas“ skirtingose šalyse skirtingas, įleidęs šaknis įvairiose bendruomenės socialinėse sistemose, papročių tradicijose. 2008-ųjų pabaigoje mus pasiekusi pasaulinė ekonomikos krizė galutinai atvėrė akis. Pradėjome kritišikiau vertinti savo sugebėjimus pasinaudoti išsikovota laisve.

Ant scenos grįžta A.Kaušpėdas ir jo „Antis“, tam kad sudainuotų satyriškai kandžią „Laisvę“.** 2010-jų birželį prof. Tomas Venclova Šviesos-Santaros suvažiavime bando įvardinti tą mus ribojantį kūrybinio polėkio trūkumą.*** Trūkumą, matomai įtakojantį ir saviniekos apraiškas ir emigracijos srautą. O Egidijus Vareikis „Žinių radijo“ laidoje pastebi mūsų saviniekos ryšį su epochų kaita pasikeitusia valstybių lyga, pagal kurios taisykles mes bandome gyventi, kitiems diskusijos dalyviams pritariant, kad tai turbūt psichologinis saviguodos konstruktas, naudojamas nesėkmėms ir neveiklumui paslėpti.****

Lygybė. Visų piliečių lygybė prieš įstatymus ir įstatymai, visiems lygiai teisingi. Vienodas įstatymų taikymas, neišskyriant nei vieno piliečio nei dėl jo bendruomeninio ar turtinio statuso, nei dėl priklausomybės vienai ar kitai organizacijai, nei dėl įsitikinimų, tikėjimo, tautybės … Ir galiausiai kiekvieno bendruomenės nario vienoda atsakomybė laikytis įstatymų.

1918m. besikūrianti Lietuvos Respublika teisinės sistemos pagindų bando ieškoti Lietuvos Statutuose Galbūt su viltimi juose atrasti bent kiek nuorodų į rytų baltų paprotinę teisę, kurios rašytinių šaltinių dėja neišliko. Kaip ir laikomasi liberaliai-demokratiško principo – valdžia iš tautos, tuomet valstybės teisinės sistemos pagrindas - tradicinė tautos paprotinė teisė. Tačiau reali situacija padiktuoja visai kitus sprendimus. Paskutinis LDK Statutas Lietuvos teritorijoje nebegalioja nuo 1840m., t.y. beveik aštuoniasdešimt metų ir jo nuostatos gyvenime faktiškai nebepritaikomos. Tad nutariama palikti galioti iki 1914m. Lietuvos teritorijoje veikusius visus teisynus tiek, kiek jei neprieštaraus Respublikos formuluojamiems konstituciniams principams. Taip Nepriklausomos Lietuvos teisinės sistemos pagrindu tampa 1832m. Rusijos (taip nekenčiamo okupanto!) Įstatymų Sąvadas, kurio atskirus įstatymus ir jų nuostatas bandoma palaipsniui keisti. Šio darbo iki galo atlikti nespėjama iki pat 1940-ųjų sovietinės okupacijos.*****

Galima sakyti, per visą tarpukario Lietuvos gyvavimo laikotarpį dalinai gyventa pagal svetimšalio anksčiau primestus įstatymus, juos kiek leido jėgos tobulinant bei pritaikant savo reikmėms. Ir per tuos metus bendruomenės atsakingumas, pagarba įstatymui visą laiką auga. Puikus kūrybingumo pavyzdys! Tai kodėl šiandien abejojame, kad veikdami pilnutinės demokratijos sąlygomis nesugebėsime sėkmingai prisitaikyti prie liberaliai-demokratinių valstybių sąjungos teisinės bazės? Ar ne per dažnai girdime, kad vienas ar kitas įstatymas, norminis aktas, direktyva yra „nuleisti“ iš Briuselio ir mūsų kaip ir neliečia? Ar ne perdaug linkstame naudotis įstatymais ne laisvei, individo ar bendruomenės interesams ginti, o siekdami išsisukti nuo bausmės už atliktą nusižengimą?

Sovietmečio epochoje iškerojusiam teisiniam nihilizmui nugalėti prireiks dar daug išminties ir kantrybės. Čia neturėtume pamiršti, kad kalbame apie gyvenimo sritį, kovojančią su nesąžinigais kriminalinio pasaulio elementais, kurie visur pasižymi savotišku godumo varomu kūrybingumu, dažnai veikia tarptautiniu mastu, naudoja pakankamai didelius resursus.

Greta kūrybingo naudojimosi laisve ir teisingumo įtvirtinimo siekių atsiveria dar vienas, be galo trapus horizontas – mūsų pastangos išlikti žmogiškais. Trapus, nes kalbame apie perėjimą iš brutalios jėga primetamo kolektyvizmo asmenybės nužmoginimo sistemos į visuotinės konkurencijos aplinką. Aplinką, palankią humanizmo idealams skleistis tik tuomet, jei pačią konkurenciją sugebame nukreipti tinkama linkme. Tam vėlgi reikalingas kūrybingumas, asmeninė bendruomenės narių stiprybė, užsispyrimas neatsitraukti nuo šio kilnaus tikslo siekimo.

Vis dažniau prabylame apie savinaiką – smurtą, patyčias, nepagarbų elgiasį, nesugebėjimą bendrauti, susiskaldymą, nepasitikėjimą, alkoholizmą, karą keliuose.****** Apie temas, parodančias mūsų neleistinai menką asmenybės psichinės sveikatos vertinimą, empatijos ir pagarbaus bendravimo stoką, netgi gyvybės niekinimą. Prabylame, nes skauda, nes siekiam keistis į geresnę pusę.

Sudėtingoje situacijoje žmogiškumo atžvilgiu nesame kuo nors išskirtiniai. Panašu, kad ir tokios galingos valstybės kaip JAV, kuriose praktikoje plačiai paplitęs froidistinės psichoanalizės metodo taikymas (reguliarūs apsilankymai pas psichologus, įvairūs kaučingo seansai, padedantys įveikti sunkumus asmeniniame gyvenime ar profesinėje veikloje), susiduria su sunkumais, Visa grandinė kraupių įvykių JAV mokyklose daug ką pasako. Atrodo, paliekamas neišspręstas klausimas, kaip bendruomenė turėtų elgtis su psichopatiniais sutrikimais sergančiais savo nariais. Problema, kurios sprendimui būtų pravartu skubiai suburti geriausių pasaulio kūrybingųjų pajėgas.

Vis dažniau atpažįstame savo paveldėtus mentaliteto kompleksus, trukdančius sėkmingai išnaudoti turimas kūrybines galias. Svarbu, kad juos viešai įvardiname, atkreipiame bendruomenės dėmesį, skatiname imtis priemonių juos įveikti. Tad nesustokime, nes nežinome, kiek ateityje dar jų aptiksime.

_____________________________________
* V.Kavolis. Laisvės samprata socialiniuose moksluose. Iš: Lietuviškasis liberalizmas. „Versus Aureus“, Vilnius, 2008, psl. 149-150.
** Kompaktinė plokštelė „Zuikis Pleibojus“. „Ančių ferma“, „M.P.3.“, Vilnius, 2009.
*** Tomas Venclova. Aš dūstu. Iš: Lietuviškasis liberalizmas 2. „Versus Aureus“, Vilnius, 2012, psl. 289-302 arba http://www.donskis.lt/a/lt/1/1_/321.
**** 2013 01 11 „Žinių radijo“ laida „Atviras pokalbis“, http://www.ziniur.lt/archyvas/2013/307/atviras-pokalbis/18676/ar-pabrezdami-kad-lietuva-yra-maza-salis-save-menkiname .
***** Mindaugas Maksimaitis. Rusijos teisės šaltiniai Lietuvoje 1919 -1940m. Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedra, pateikta 2012 m. sausio 21 d., parengta spausdinti 2012 m. gegužės 9 d. Internetinė prieiga: http://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=lietuvos%20respublikos%20civilin%C4%97%20teis%C4%97%201919-1940&source=web&cd=2&cad=rja&sqi=2&ved=0CC8QFjAB&url=http%3A%2F%2Fwww.mruni.eu%2Flt%2Fmokslo_darbai%2Fjurisprudencija%2Farchyvas%2Fdwn.php%3Fid%3D325973&ei=qgj7UK7pLojXtAau14DQDg&usg=AFQjCNGvs7cUnuyXkEQJPbMvrodLsaC_YQ&bvm=bv.41248874,d.Yms .
****** Roberto Povilaitis 2013 01 11 „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ http://www.ziniur.lt/archyvas/2013/269/aktualusis-interviu/18683/nuo-sovietu-apsigyneme-kodel-siandien-nesugebame-apsiginti-nuo-kitu-musu-valstybes-naikintoju .

Rodyk draugams

Neįvykdyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos misija

„Dėmesio vertas buvo mūsų susitikimas. Susidūrėme beveik kaktomuša, taip, kad neįmanoma nepastebimai prasilenkti. Rusijos prezidentas iškošė „labas vakaras” ir, sakytum, šaute šovė šalin nuo manęs. Aišku, tai pastebėjo šalimais stovintys ES valstybių vadovai. „O! Jis tikrai jūsų nemėgsta”, - išgirdau komentarą”. Taip susitikimą su Vladimiru Putinu 2006-ųjų spalio 20d. Lahti, Suomijoje, dienoraštyje aprašo tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus (V.Adamkus. Paskutinė kadencija. „Tyto alba”, Vilnius, 2011, psl. 302).

Ir kodėl gi Rusijos prezidentas taip nemėgsta prezidento Valdo Adamkaus? Ar todėl, kad kovodamas už Lietuvos energetinį savarankiškumą Europos valstybių lygiu kritikavo Nord Stream projektą, neleido nusipikrti Mažeikių naftos perdirbimo įmonės, kūrė planus dėl alternatyvaus apsirūpinimo dujomis iš Vidurinės Azijos, skatino statyti Lietuvoje suskystintų dujų terminalą, atominę elektrinę ir susijungti elektros tinklais su Švedija ir Lenkija? Ar todėl, kad aktyviai palaikė Rolando Pakso apkaltos procesą ir nušalinimą nuo prezidento pareigų bei po to laimėjo rinkimus į Prezidentus? Neprieštaravo Darbo partijos skaldymui bei skatino šalies teisėsaugą greičiau tirti šios partijos juodosios buhalterijos bylą? O gal todėl, kad pastoviai demonstravo pagarbą Lietuvos istorijai, teikė apdovanojimus pokario Lietuvos partizanams, tarpininkavo Lietuvių Vietinės Rinktinės ir Armia Krajowa veteranų susitaikymui?

Tai gal tuomet šiandieninei Rusijai labiau patiktų, kad Lietuvos piliečiai neprotestuodami žiūrėtų, kaip aukštesnėmis kainomis tiekdama energetinius resursus ji trukdo Lietuvoje augti nepolitizuotam verslui, gausėti vidurinei klasei ir mažėti skurdo mastui? Prie televizorių ekranų kaip muilo operas stebėtų į valdžią besiveržiančius neaiškios kilmės pinigais finansuojamus, su sąžine susipykusius politinius veikėjus? Iškalbinga - kokios neįtikėtinos politinių grupuočių sąjungos prisidėjo prie Valstybės saugumo departamento pozicijų menkinimo vadinamojo „valstybininkų” skandalo metu ir kas kurstė ugnį kraupioje Garliavos istorijoje. Taip pat iškalbinga ir tai, į kieno rankas prasidėjus pasaulinei finansinei krizei buvo patekęs stambus Lietuvos dienraštis, paksiados metu pateikęs daug medžiagos apie Jurijų Borisovą, jo įmonę, veiklos pobūdį ir metodus, apie „Almax” žygius Lietuvoje ir kitas Lietuvos visuomenei svarbias šio politinio proceso detalias.

Tai gal šiandieniniams Rusijos vadovams labiausiai patiktų Lietuva, kuri leidžiasi vedžiojama už rankos po negrabiai sukonstruotas istoriografijos matricas ir liaupsina mūsų amžiną draugystę su didžiuoju rytų kaimynu, kuris vienintelis mus išgelbėjo nuo Vakarų Europos ekspansijos? (Aurimas Švedas. Matricos nelaisvėje. „Aidai”, Vilnius 2009) Tylėdama stebi, kaip Rusijos istorikai remdamiesi abejotinais argumentais įrodinėja, kad Karaliaučius - istorinės slavų žemės? Oficialioje aplinkoje toleruotume dvikalbystę, o faktiškai - rusų kalbos viršenybę? Nedrįstume reikšti pagarbos Lietuvos valstybingumo ir kultūros istorijai? Ir be jokio pasipriešinimo vėl atiduotume valdžią į Rusijos rankas, kaip jau du kartus nutiko per pastaruosius du šimtus dvidešimt metų?

O gal Rusijos prezidentas nemėgsta Lietuvos prezidento dėl jo kartu su Lenkijos prezidentais vykdytos aktyvios Rytų partnerystės politikos, teikiusios paramą Ukrainai, Gruzijai, Moldovai ar Azerbaidžanui siekiant integruotis į NATO ar Europos Sąjungos struktūras? Politikos, kurioje lengva pastebėti net keletą mums, Lietuvai, labai svarbių dalykų. Čia matome ir bandymą įgyvendinti prof. Zenono Ivinskio prieš maždaug penkiasdešimt metų išsakytą mintį, kad turėtume siekti apjungti abu Lietuvos kultūros sandus - bajoriškąjį (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos baroko epochos) ir liaudiškąjį (iškilusį XIXa. II pusės - XXa. I pusės tautinio atgimimo metu ir išpuoselėtą tarpukario Lietuvoje) ( Z,Ivinskis. Lietuvių kultūros pradmenys. Aidai, 1949 Nr.22, trečia pastraipa nuo pabaigos,  http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=1947&Itemid=190 ). Čia ir siekis po daugelio šimtmečių tęsti prof. Zenono Norkaus įvardintą XVa. pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos neįvykdytą misiją - nuo sunaikinimo apsaugoti Didžiojo Naugardo Respubliką, paskutinę Rusijos demokratiškę savivaldą, oponavusią Maskvos carų neribotai vienasmeniai valdžiai rytų slavų žemėse (Z.Norkus. Nepasiskelbusioji imperija. Aidai, Vilnius, 2009. psl. 365-383).

Matyt ne veltui 2007m. balandžio mėnesį Rusijos opozicijos atstovas Grigorijus Javlinskis Briuselyje po konferencijos „Pasaulinė galybė Rusija - vėl tarptautinėje scenoje?” į prezidentą Valdą Adamkų kreipiasi tokiais žodžiais: „Šiandien dar geriau supratau, kodėl esate gerbiamas Europoje. Gerbiu jus ir aš” (V.Adamkus. Paskutinė kadencija. „Tyto alba”, Vilnius, 2011, psl. 345).

Ar ne tokios politikos Rusijos atžvilgiu pageidautume mes, Lietuvos Respublikos piliečiai? Ir ar turime kitą kelią, jei norime, kad didysis kaimynas mus vertintų kaip lygiaverčią nepriklausomą valstybę, kuri daugumos piliečių valia pasirinko savo kelią? Per pastaruosius metus, Lietuvai nebevykdant aktyvių veiksmų Rytų partnerystės politikoje, bandymų įtakoti mūsų šalies vidaus reikalus iš Rusijos pusės nesumažėjo. Matomai, tai pakankamai aiškus signalas, kad santykius su Rusija visų pirma turėtume grįsti vertybių suderinamumu ir tik tuomet taptų įmanomas pragmatinis bendradarbiavimas. Vėl atnaujindami Rytų partnerystės santykius su buvusiomis SSSR respublikomis ilguoju laikotarpiu tik laimėtume.

Ar šiandieninė Lietuva pajėgi įgyvendinti neįvykdytą LDK misiją? Viena tikrai ne, tačiau veikdama kaip ES ir NATO narė ir užsitikrinusi šių organizacijų palaikymą - manyčiau, kad tai vis dar įmanoma - taip. Čia labai svarbu ir kaip Lenkijai, siekiančiai susitaikyti su Rusija (2012-ųjų pavasarį Lenkijos archivyskupas Jozefas Michalikas ir Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas pasirašė kreipimąsį į lenkų ir rusų tautas, ragindami jas taikytis), pavyks rasti bendrą sovietmečio laikotarpio vertinimo vardiklį, vienodai traktuoti Katynės tragediją. Ar turėtume tik pasyviai stebėti šį procesą, ar reikėtų imtis aktyvių veiksmų remiant šį Lenkijos siekį - tai jau kita, ne mažiau aktuali tema.

Rodyk draugams

J.G.Herderio bakstelėjimai

1744 metais J.G.Herderis baksteli pasaulį. Gimsta Moronge (Morąg, Mohringen), Prūsijos Karalystėje, Mozūrų Varmijos žemėje, mažiau nei šimtas kilometrų nuo Marienburgo, kuriame nuo 1309 metų buvo didžiojo Kryžiuočių Ordino magistro rezidencija ir maždaug apie šimtas penkiasdešimt kilometrų nuo Kulmo, kurį su žemėmis aplinkui Mozūrijos kunigaikštis Konradas 1228 metais atidavė Kryžiuočių Ordinui, pasikviesdamas jį į pagalbą kovai su prūsais. Herderio senelis iš tėvo pusės atsikėlė į Rytprūsius iš Silezijos, abu tėvai buvo amatininkai. Johanno tėvų šeimoje  išpažįstamas pietizmas, tėvai tikisi, kad sūnus taps kunigu. Tam nebuvo lemta išsipildyti, kaip ir neišsipildė vokiečių armijos chirurgo J.C.Schwarz-Erla viltys išsiunčiant jaunąjį Herderį į Karaliaučiaus universitetą iš jo padaryti chirurgiją. Tikėtina, kad pietizmo nuostatos (religinis jausmas svarbiau už dogmą, polinkis į asketišką dorovę ir misticizmas) ir kilmė iš amatininkų luomo labiausiai formuoja J.G.Herderio pažiūras - poezijos, kultūros lobių ieškoti įvairių tautų tautosakoje, dainose, stebint Baltijos jūros pakrantės tautų - visų pirma latvių - kasdieninio darbo ir šventinius papročius. Ir visa tai panaudoti Vokietijos, visos Europos kultūros atgaivinimui, išlaisvinimui iš griežtų racionalizmo kanonų. Į Morongą, kurį palieka 1762 metais, Herderis niekada nebegrįžta, viso savo tolimesnio gyvenimo veikla tačiau kelia savo gimtojo krašto pirmųjų gyventojų prūsų giminaičių - latvių ir lietuvių - kultūrinį ir tautinį sąmoningumą, paveikia jų valstybingumo istoriją.

 

1762-1764 metais J.G.Herderis  baksteli I.Kantą, J.G.Hamaną ir Ž.Ž.Ruso. Tai nutinka Johannui atvykus studijuoti į Karaliaučiaus universitetą. Pirmasis tampa jam didžiuoju humanizmo mokytoju. Antrasis už universiteto ribų moko anglų kalbos ir literatūros bei perduoda savo įsitikinimus, kad sugebėjimas mąstyti ateina iš kalbos - kol žmogus nekalbėjo, nebuvo pajėgus ir suvokti. Todėl kalba, tautosaka - gyva pasaulio išraiška, iš jų galima spręsti apie tautos dvasią, joje įauga pavienis asmuo, tautos atstovas. Hamanas Herderį paskatina vykti į Rygą - mokytojauti katedros mokykloje, mokytis latvių kalbos, rinkti latviškas liaudies dainas. Atsidavimas Ž.Ž.Ruso darbų studijavimui sutvirtina J.G.Herderio socialines pažiūras - visi žmonės iš prigimties lygūs, valstybėje yra tik viena klasė ir karalius priklauso šiai klasei taip pat, kaip ir valstietis.

 

1764-1769 metais J.G Herderis Rygoje baksteli latvių, estų ir lietuvių liaudies dainas. Latvijoje turi galimybes gyvai stebėti latvių papročius, kurie jį taip įtraukia, kad jaunasis mokytojas atsisako minties Rygos kultūrinį gyvenimą gelbėti teikiant pedagoginius planus vietoje reziduojantiems Rusijos valdininkams ar net pačiai Jekaterinai II-ajai. Vėliau, užmezgęs ryšius su G.E.Lessingu ir J.G.Kreutzfeldu, „atranda” lietuvių liaudies dainų grožį. G.E.Lessingas savo laiškuose žavisi Pilypo Ruigio žodyno priede aptiktos lietuviškos dainos teksto poetiškumu. J.G.Kreuzfeldas domisi lietuvių dainomis labiau iš paskatos per giminingos tautos tautosaką geriau pažinti išnykusių prūsų kultūrą. J.G.Herderiui gi domėjimasis liaudies dainomis (beje, šį terminą Herderis pats ir apibrėžia) labiau svarbus vokiečių tautos savitumo pažinimui, poetinių, kultūrinių pradų, galinčių išjudinti nusistovėjusią Europos kultūrą, paieškoms. Tyrinėdamas latvių ir lietuvių liaudies dainas ieško jose panašumų su graikų kultūra, dainų tekstus prilygina Sapfo meilės lyrikai. 1778-1779 metais J.G.Herderis išleidžia įvairių tautų liaudies dainų rinkinį „Volkslieder”, į kurį įtrauktos 8 lietuviškos dainos, net 3 iš jų - įvadinėje knygos dalyje. Po pateiktų vertimų į vokiečių kalbą - susižavėjimas tekstuose slypinčiu tautos charakterio taikingumu. Vieną J.G.Herderio minimą lietuvių dainą savo kūryboje panaudoja J.W.Goethe. Lietuvių tautos kūryba sklando pasaulinės literatūros klasikos viršukalnėse tuo metu kai Lietuvos valstybingumas išgyvena paskutinius gyvavimo dešimtmečius, Lietuvos teritorijoje pripažįstama ir išpažįstama svetima kultūra ir dar nėra išleista nei vieno savarankiško grožinės literatūros kūrinio lietuvių kalba! Ar tai ne nuostabu? Ar tai ne paskata visiems, susirūpinusiems lietuvybės išlaikymu, toliau tęsti D.Kleino, P.Ruigio ir kitų tautosakos rinkėjų pradėtą darbą? Ar tik ne tai veda ir Antaną Jušką per Lietuvą rinkti tautosaką ir išleisti Rusijoje virš tūkstančio lietuviškų dainų rinkinį?

 

Apie 1799-1803 metus J.G.Herderis baksteli L.Rėzą. Šias dvi asmenybes galėjo suvesti net keletas dalykų - lietuvių liaudies tautosaka, Karaliaučiaus universitetas, domėjimasis Rytų Prūsijos kultūra, pasauline literatūra, … Ar galėjo būti taip, kad Rėza užsiminė Herderiui apie jo turimą Kristijono Donelaičio rankraštį? Ar galėjo Herderis palaikyti Rėzos mintį išleisti šį kūrinį kaip puikų šaltinį lietuvių kalbos, gramatikos ir lietuvių tautos būdui, papročiams tirti? Ar Rėzos kreipimasis į J.W.Goethę jau po Herderio mirties prašant pagalbos išleisti  Donelaičio „Metus” remiasi tik aiškiai matomu abiejų Veimaro klasikų prielankumu lietuvių tautosakai? Ir dar tie pranašiški J.G.Hamano laiškai Herderiui su pamąstymais apie dirbančių latvių ir lietuvių dainavimo būdą, labai panašų į poezijos metrą ir kad iš šių tautų užgimusių poetų eilės galėtų skambėti „pagal tų balsų taktą”! Viskas taip arti, taip trapu, taip tikėtina ir kartu taip neįrodoma, taip mistiška - labai herderiška. Net jei ir neatrasime tiesioginės šio bakstelėjimo įtakos pirmojo grožinės literatūros kūrinio lietuvių kalba pasirodymui 1818 metais, netiesionė sąsaja ryški.

 

XIXa. pirmoje pusėje  J.G.Herderis baksteli lietuvių tautinį judėjimą. Su šio mąstytojo, kaip ir su Ž.Ž.Ruso, darbais Simonas Daukantas, vienas pirmųjų tautinio atgimimo ideologų, kaip ir Adomas Mickevičius, turėjo galimybę susipažinti studijuodamas Vilniaus Universitete, Herderio įtaka Daukanto pasaulėžiūrai aiškiai apčiuopiama. Savo darbuose pastarasis kalba panašiomis mąstymo kategorijomis: bet kurią tautą vienija bendra kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo įpročiai; valstiečiai turi būti įtraukti į tautos sampratą ir gauti laisvę panaikinant jiems baudžiavą. Ar  J.G.Herderio žavėjimasis lietuvių liaudies tautosaka galėjo paveikti ir dar vieną svarbų S.Daukanto įsitikinimą - lietuvių kultūra yra aukštesnė ir lietuviams turi būti svarbesnė nei lenkų? Nors tuo metu ATR jau nebeegzistavo, kultūrinio pranašumo klausimas viešumoje vis dar buvo traktuojamas lietuviškumo nenaudai ir tokią nuostatą viešai išreikšti buvo drąsu. Tai vedė prie tautinio atgimimo, tautos tradicijų gaivinimo, tautinės literatūros gausėjimo ir pagaliau prie valstybingumo atgavimo. Tikėtina, kad vokiečių klasiko veikalai paskatino Daukantą domėtis lietuvių tautos šaknimis - tradicijomis, papročiais, tautosaka, ieškoti istorijos šaltinių, juos tirti, šviesti tautos visuomenę ir kelti jos savigarbą skelbiant tuose šaltiniuose aptiktą medžiagą. 1835-1850 metais dirbdamas Rusijos Senato padalinio, studijuojančio Lietuvos Metriką, valdininku Sankt Peterburge, Lietuvos tautinio atgimimo pradininkas turėjo visas galimybes susipažinti su Lietuvos valstybingumui svarbiais dokumentais.Metrikoje rasta medžiaga greičiausiai buvo panaudota ir jo svarbiausiame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”. Ir pagaliau - Daukantas taip pat išleido lietuvių liaudies dainų rinkinį!

 

1918-aisiais J.G.Herderis baksteli Lietuvos nepriklausomybės aktą. Jau vien tuo, kad šis aktas - tai XIXa. pabaigos - XXa. pradžios lietuvių tautinio atgimimo, išaugusio ir iš S.Daukanto ideologijos, sėkmingos veiklos rezultatas. Ar galima ieškoti Herderio pėdsakų tautų apsisprendimo teisės, esmingai svarbios Lietuvos Tarybos Vasario 16-osios nutarimui ir jo įgyvendinimui, doktrinoje? Ji paprastai kildinama iš dviejų šaltinių - JAV 1776m. Nepriklausomybės akto teksto autoriaus, prezidento Tomo Džefersono suformuluotos laisvės imperijos politikos postulatų ir 1789-ųjų Prancūzijos revoliuciją įkvėpusių Prancūzijos ir kitų Europos šalių mąstytojų, tame tarpe Ž.Ž.Ruso, darbų. Nors lietuvių tautinio atgimimo atstovai apie Lietuvos nepriklausomybę pirmą kartą užsimena 1916-aisiais Pavergųjų tautų konferencijoje Lozanoje, pusantrų metų anksčiau nei ryškus Džefersono laisvės imperijos politikos sekėjas tuometinis JAV prezidentas Vudrou Vilsonas paskelbia savo „Keturiolika punktų”, šios pasaulinės politinės srovės įtakos mūsų nepriklausomybės siekiams atmesti neturėtume. Tais pačiais 1916-aisiais, toje pačioje Lozanoje organizuojamose lietuvių konferencijose aktyviai dalyvauja ir lietuvių išeivijos JAV atstovai. Greičiausiai jie pakankamai gerai žino Vilsono politinę kryptį. Tad greičiausiai nebūtų visiškai tikslu manyti, kad Lietuvos Nepriklausomybės Aktas remiasi vien europietiškąją tautų apsisprendimo teisės doktrinos ištakų dalimi, nors pastaroji savo turiniu,esme, socialiniu ir politiniu aspektu mums tikrai artimesnė. Amerikietiškoji gi tampa tvirta parama siekiant tarptautinio Lietuvos nepriklausomybės pažinimo. O Herderis? Žinoma, kad plėtodamas savo dvasinio mokytojo Ruso idėjas ir jis prisideda prie europietiškųjų tautų apsisprendimo teisės pagrindų įtvirtinimo.

 

1992 metais J.G.Herderis baksteli LR konstituciją. „LIETUVIŲ TAUTA, … išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, …  atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ” - įrašyta  šiandieninės LR konstitucijos preambulėje.Tautos dvasia - viena iš kertinių J.G.Herderio filosofijos kategorijų - mūsų kultūrinėms tradicijoms brangi ir valstybingumui svarbi dar ir šiandien.

Rodyk draugams