TURTINGAS NAMŲ ŪKIS

Kaip skambės orkestro atliekamas kūrinys, labai priklauso nuo dirigento ir atlikėjų sugebėjimų. Kaip suvokiamas pasirinktas veikalas, kokią orkestro sudėtį pasirinkti, kaip suderinti atskirus orkestro narius ir kaip išgauti geriausius sąskambius. Taip ir šalies ūkio valdyme labai daug kas priklauso nuo valdančiųjų pasirinkto valdymo būdo, jų sugebėjimo į valdymo procesą įtraukti tinkamus ekspertus bei daugumą šalies piliečių, sėkmingo visų dalyvaujančių veiksmų suderinimo.

Po 2008-ųjų rudenį įvykusių Seimo rinkimų prie dirigento pulto stojo skambiu „Permainų koalicijos“ vardu pasivadinusi dešinės-centro partijų sąjunga. Ar jau galime pasakyti, kokį kūrinį ši koalicija atlieka šaliai nelengvu laikotarpiu? Ir kaip dera jų orkestras?

Dr. R.Vilpišauskas 2009-ųjų II-ojo pusmečio leidinyje „Pinigų studijos“ paskelbtame straipsnyje kalba apie esmines šios koalicijos užsibrėžtas atlikti reformas ir jų vykdymo rezultatus. Pateikiami pavyzdžiai nuo sėkmingai vykdomos švietimo reformos (sėkmės variklis – reformos idėjiniai kūrėjai vadovauja Švietimo ir mokslo ministerijai, t.y. asmeniškai įsitraukė į idėjos įgyvendinimą) iki atsitraukimo nuo reformų kelio pensijų sistemoje. Tarp šių dviejų sėkmės polių randame tūpčiojimą vietoje vykdant pakeitimus sveikatos apsaugos ir institucinio valdymo (III-iosios Saulėlydžio komisijos veikla) sistemose. Ar per pastaruosius metus po šio straipsnio kas nors pasikeitė? Sunkiai apibrėžiamų interesų liūne iki pusės ratų įklimpęs sveikatos apsaugos sistemos pakeitimų vežimas ir toliau iš kėdžių meta šios ministerijos vadovus, o pastangos aiškiau apibrėžti kokių pokyčių turime siekti socialinės apsaugos srityje nepaisant sudėtingos demografinės situacijos vis dar nepasižymi ryžtingumu.

Remiantis Tarptautinio Valiutos Fondo 2006-aisiais pateiktais rinkos analitikų vertinimais, išvykstantieji iš savo šalies sprendimus priima vadovaudamiesi tiktai darbo užmokesčio tarp kilmės ir atvykimo šalies skirtumu, bet visiškai neįvertindami investicijų į švietimą, sveikatos apsaugą ir senatvės draudimą sąnaudų skirtumo. Galėtume tikėtis, kad „Permainų koalicijos“ užsibrėžtos reformos galėtų būti raktas ir dabartiniai emigracijos bangai apmalšinti ir šalies piliečių migracijos srautų priešinga kryptimi ateityje skatinimui. Šiemet paskelbti Eurostato migracijos Europoje duomenys rodo, kad kaimyninei Lenkijai tai greičiausiai pavyko. Ar pakankamai stiprūs specialistai pas mus griežia pirmaisiais smuikais šiose srityse ir ar pakankamai gerai suderinti jiems pritariančių ekspertų instrumentai tiek instituciniu tiek ir metodologiniu aspektu?

Grupės ekspertų 2007-aisiais atlikto taikomojo mokslinio tyrimo ataskaitoje „Lietuvos ūkio raidos įžvalga pagal regionines ir pasaulio tendencijas“ rašoma: „Tuo tarpu politikoje įsitvirtina romantiniai siekiai, kuriamos realybe nepagrįstos vizijos apie Lietuvos klasterizaciją …, Lietuvos ekonomikos peršokimą į pridėtinės vertės kūrimo grandinės viršūnę vystant atskiras siauros rinkos nišos technologijas, žinių ekonomikos kūrimą. Nesuvokiama, kad pramonės ir paslaugų gamybos technologinis lygis yra visos visuomenės technologinio ir kultūrinio išsivystymo lygio pasekmė…“ Prezidentės patarėjas N.Udrėnas apie šalies perdirbamosios pramonės dalį bendrame šalies BVP 2010-ųjų rugpjūčio mėn. 23d. „Verslo žiniose“ paskelbtame komentare kalba kaip apie vieną iš dviejų institucinių pranašumų, leidžiančių mūsų ūkiui atsigauti greičiau nei latvių ar estų. Ar pataiko į taktą užsienio reikalų ministro viešai pristatomas šalies diplomatiniam korpusui keliamas uždavinys pagal ministerijos sudarytą sąrašą „šturmuoti“ užsienio įmones – potencialius investuotojus? Ar neturėtume visų pirma eksportuojančioms šalies įmonėms padėti „šturmuoti“ potencialius užsienio užsakovus ir naujų technologijų tiekėjus? Gal tokiu būdu šalies gyventojų pajamoms suteikę sodresnio skambesio, lengviau įtikintume investuotojus mūsų rinkos pajėgumu?

O kaip su piliečių įtraukimu į šalies valdymą? Ministro pirmininko iniciatyva bendrai kurti viziją „Lietuva 2030“ vis dar neįgauna pagreičio. Vos keletas viešų renginių rajonuose, vos keli Valstybės Pažangos Tarybos narių pasirodymai LTV laidoje „Labas Rytas“, kiek mažiau nei 200 idėjų ir poros ministrų vizijos internetiniame tinklapyje vargu ar gali būti vertinami kaip sėkmingas projektas. O gal daugelio tinklapyje pasisakančių polinkis vietoj vizijų siūlyti į šiandienos spręstinas problemas orientuotas idėjas yra ženklas, kad piliečiai mieliau įsitrauktų į savivaldos klausimus? Gal bandymas kviesti kurti vizijas dar per ankstyvas, aplenkiantis atliekamo kūrinio sąskambius?

Spaudoje pranešama, kokius įstatymo projektus Vyriausybė teiks Seimo rudens sesijai. Jų tarpe nemažai susijusių su Saulėlydžio komisijos darbo rezultatais. Tai nuteikia optimistiškai, tačiau ar pakaks kvorumo Seime sprendžiant svarbius valstybės valdymo pokyčių klausimus, kai visas pulkas tautos išrinktųjų „užsiėmę“ dalyvavimu įvairiuose TV projektuose? Ar tikrai tai vienintelis politiko kelias šalies piliečius pagaliau sudominti politika, kaip vienoje „Žinių Radijo“ laidų teigė A.Šedžius? Ir kokią partiją valdančiųjų orkestre atlieka A.Valinskas bei jo artimiausi bendražygiai, net neįpusėjus kadencijai grįždami atgal į TV eterį? Ar nevertėtų šalies kontroliuojančioms institucijoms susidomėti, ar tikrai tik meninių ir politiką propaguojančių paskatų vedini tautos išrinktieji tiek asmeninį tiek darbo laiką skiria tokiems renginiams?

Jau dabar žinau, kokiais kriterijais remdamasis rinksiuosi kandidatus rinkimuose į 2012-ųjų Seimą. Visų pirma bandysiu išsiaiškinti jų asmenines nuostatas ir veiksmų planus įtraukiant šalies piliečius ir geriausius ekspertus į valdymo procesus ir koordinuojant jų poreikius bei siūlomas idėjas, plečiant šalies gyventojų savivaldos galias, siekiant įstatymais įtvirtinti šalies ekonominės plėtros ir stabilumo tęstinumą, kuriant vienos Lietuvos visame pasaulyje projektą. Kaip kandidatas susipažinęs su pagrindiniais šalies strateginiais dokumentais, koks jo požiūris į pasaulyje vykstančius globalizacijos procesus, kaip jis vertina galimybes Lietuvos gyventojų poreikius derinti su Lisabonos strategijos įgyvendinimu, koks jo Lietuvos istorijos ir lietuvių kilmės suvokimas. Ir pagaliau kokias reformas žada tęsti ir ką planuoja keisti. O kokius klausimus būsimiems kandidatams žadate užduoti Jūs?

Pastaruoju metu viešumoje skleidžiamas susirūpinimas mūsų šalies „sveikata” įgauna vis daugiau nežinančios ko griebtis bobutės rypavimo požymių. Eurostatui paskelbus Europos šalių demografinę statistiką griebiamasi už galvų dėl vėl augančios emigracijos. Šalies bankams suskaičiavus namų ūkių bankų indėliuose laikomų lėšų kiekį abejojama šalies gyventojų verslumu. Susidaro įspūdis, kad negaluojančio paciento organizmas sunčia signalus apie būtinybę gydytis, tačiau jie neaiškūs, sunku nuspręsti, koks negalavimo pobūdis, kokios priežastys, kas ir kaip su tuo turi kovoti.

Jei negaluojantis pacientas būtų bobutė ar koks kitas žmogus, viskas greičiausiai būtų paprasčiau. Pajutęs negalavimą pacientas atsiduotų medicininės diagnostikos ir gydytojų konsultacijų globai. Medicinos specialistai, įvertinę paciento būklę, paskirtų atitinkamą gydymo kursą, kuris arba pašalintų kenksmingus svetimkūnius arba paskatintų organizme savaime vykstančius gijimo procesus. Kai negaluoja valstybė - sunkesnis atvejis. Išgijimas didžia dalimi priklauso nuo organizmo viduje vykstančių procesų. Turi atsirasti save reguliuojantys mechanizmai, veiklos modeliai, jų veikimo kontrolės ir rezultatų vertinimo principai. Žinoma, neapsieinama ir be kitų šalių patirties, tačiau sėkmingas jos pritaikymas priklauso nuo to, ar diegiama patirtis suderinama su diegiamoje valstybėje vyraujančiais papročiais ir tradicijomis. Tam, kad atsirastų tinkami savireguliacijos mechanizmai ar svetimos patirties pritaikymai, turi vykti pakankamai aukšto profesinio lygio diskusijos.

Skubotas statistinių tyrimų interpretavimas dažnai iškelia į viešumą nepilną problemos mastą, sudeda akcentus pakankamai netiksliai ar netgi klaidinančiai. Gilesnė Lietuvos demografinės statistikos lyginamoji analizė laiko ir kitų ES šalių atžvilgiu užduotų ženkliai daugiau klausimų nei „Kodėl nebenorime gyventi savo valstybėje?”. 2009-aisiais metais vėl išaugusi emigracija Lietuvoje dar nepasiekė 2000-aisiais buvusio lygmens. Žinoma, turėdami skaudžią šio ir praėjusio šimtmečių pradžios patirtį turime teisę jautriai reaguoti į naujai kylančią bangą. Mūsų nerimas, kad Lietuva išsivaikščios, galbūt kyla net ir iš nesugebėjimo jėga pasipriešinti Sovietų Sąjungos okupacijai 1940-aisiais. Tačiau ar protinga būtų pagraudenimais stengtis sulaikyti tuos išvykstančius apsisprendusius suaugusius žmones, kurie pasirinko menamai lengvesnį kelią į pastaruosius dešimtmečius daug kartų kaip siekiamybę pateiktą ekonominį gerbūvį? Galbūt mūsų, pasiliekančiųjų, susitelkimas ir pasirengimas ne tik kelti šalies ūkį, bet ir įvairiomis formomis remti išvykstančiųjų gyvenimo sąlygų gerinimą bei įsitvirtinimą kitų šalių visuomenėse, būtų tas tiltas, per kurį bent dalis sustiprėjusių bendrapiliečių susigundytų grįžti?

O kaip Lietuva atrodo tarp kitų Europos šalių? Pavyzdžiui Airija, istoriškai taip pat daug kartų kentėjusi dideles emigracijos bangas, pernai neteko proporcingai gyventojui skaičių dvigubai daugiau piliečių nei mes. Tačiau tradiciškai aukštas gimstamumas ir ypatingai žemas mirtingumas bendro demografinio balanso lentelėje airius pakylėjo ženkliai aukščiau nei autsaiderės vietą užėmusi Lietuva. Jei lyginsime per dešimtmetį Lietuvoje įvykusius natūralaus prieaugio pokyčius, turime pasidžiaugti mūsų augančiu gimstamumu ir pasveikinti visas kūdikių susilaukusias šeimas: tarp ES šalių per dešimtmetį pakilome iš 17-tos į 14-tą vietą, pagaliau aplenkdami bendrą Europos vidurkį. Jei dar pavyktų sėkmingiau kovoti su mirtingumu, kuris per tą patį laikotarpį pakilo ir mūsų šalį nubloškė iš 22-osios į 24-ąją vietą tarp Europos šalių, galėtume kaip ir airiai būti ramūs dėl naujos emigracijos bangos. Kokių priemonių imsimės gyvybės ilgaamžiškumo skatinimui šalyje? Ar verčiau graudensimės, kad ir taip jau turim proporcingai šalies gyventojui skaičiui per daug pensininkų?

Tie patys Eurostato duomenys atskleidžia didžiausios Europos ekonomikos - Vokietijos - bėdas. Jau keletą dešimtmečių stabiliai mažėjantis gimstamus praėjusiais metais sulaukė unisono ir iš tradiciškai teigiamo gyventojų migracijos balanso. Iš kur pasipildys darbo jėga didelis ir galingas Vokietijos ūkis? Ir kaip tai gali paveikti mūsų šalies emigracijos procesus? Pastaruoju metu į šią šalį išvykdavo tikrai nedidelė dalis mūsų bendrapiliečių. O gal mes galime tikėtis dalies Vokietijos ūkio persikėlimo pas mus? Žinoma, jei neigiama migracijos kreivė šioje šalyje taps ilgalaike ir jei mūsų šalies ūkis ir visuomenė parodys sugebėjimą prisitaikyti prie naujų pasaulinės ekonomikos sąlygų.

Vieši pamąstymai apie paskelbtus duomenis kiek šalies namų ūkiai indėliais laiko pinigų šalies bankuose taip pat neįtikina. Jei matydami, kad šalies namų ūkiai bankuose laiko ketvirtadalį šalies BVP atitinkančią sumą, darome išvadas apie mūsų verslumo lygį, labai tikėtina, kad klystame. Ar šiuo metu turėti santaupų, lygių maždaug trijų mėnesių disponuojamų pajamų sumai, yra labai neišmintinga? Žinoma, vidaus vartojimą 24mlrd litų suma išjudintų ženkliai. Bet kokia kaina? Ir ar įmanoma šiandien su vidutinėmis trijų mėnesių disponuojamomis pajamomis pradėti verslą? Šiandien, kai iš bankų kreditavimo pradedantieji verslininkai vargu ar sulauktų?

Keblesnis klausimas, susijęs su šalies namų ūkių indėlių suma bankuose - pasaulinių infliacinių procesų galimas poveikis šiam turtui. Jei artimiausiu metu stambiausiose pasaulio ekonomikose, visų pirma JAV, įsisuktų infliacijos ratas, dabartinės bankinių indėlių palūkanų normos jokiu būdu neapsaugotų gyventojų pinigų nuo šio „paslėpto mokesčio”. Tačiau jei vis dar kalbame apie trijų mėnesių disponuojamų pajamų dydžio sumas, namų ūkių sukauptas „juodos dienos” scenarijui, drįsčiau abejoti, ar verta kreipti dėmesį net ir į galimą pasaulinę infliaciją. Didesnes sumas žinoma būtų verta investuoti rimčiau, tame tarpe ir į nuosavą verslą. Disponuojantys tokiomis sumomis galbūt ir galėtų būti apkaltinti verslumo stoka. Tačiau iš kitos pusės, jei tikimasi, kad artėja pasaulinės defliacijos laikotarpis (o tai taip pat neatmestina), tokiu atveju piniginės santaupos puikus išsigelbėjimas. Ar šalies namų ūkiai šiuo atveju elgiasi apdairiai paaiškės tik tuomet, kai pasaulio ir mūsų šalies ekonominė situacija įgaus kiek aiškesnę kryptį. Gali būti, kad jau labai greitai.

Nepaisant šių ir kitų viešų parypavimų, tikiu, kad per ateinančius dešimt metų mūsų šalis atsistos tvirtai ant abiejų kojų. Šį tikėjimas ateina vis dažniau pastebint ryškėjančias teigiamas savivaldos tendencijos - džiugina individualių namų bendrijų ir kitų aktyvių piliečių sambūrių sugebėjimas bendru susitarimu organizuoti savo gyvenimo sąlygų gerinimą bei laisvalaikio užsiėmimus. Tikiu, kad 2030-aisiais būsime pažangi šalis ir visuomenė. Ypatingai tuo atveju, jei šiuos besikalančius savivaldos daigus paskatinsime suteikdami bendruomenėms teisę seniūnus rinkti tiesioginiais rinkimais ir taip išrinktiems seniūnams suteiksime pakankamai plačias sprendimo galias organizuodami seniūnų sueigas savivaldybių mastu. Eidami šiuo keliu pamatysime tikrąją situaciją - kokie modeliai gali veikti mūsų visuomenėje, su kokiomis tradicijomis turime derinti geriausią pasaulinę praktiką ir atitinkamai organizuosime jaunimo bei suaugusių švietimo ir saviugdos sistemas.

Lietuvai stojant į Europos Sąjungą kartais pasigirsdavo abejones iššaukiančios kalbos apie galimą dviejų greičių Europą, pasidalijusią į naująją (Rytų) ir senąją (Vakarų). Galime tik pasidžiaugti, kad taip neįvyko. Šiandieninėje Lietuvoje apie dviejų greičių egzistavimą galima kalbėti žvelgiant į tai, kaip mums sekasi perimti Europos valstybių formaliąsias teisines ir realaus visuomeninio elgesio normas. Įsisavindami valstybės ir visuomenės gyvenimą reguliuojančius teisinius aktus judame (ar bent jau prieš dešimtmetį paraginti kapitalizmo sąlygomis jau šimtmečius gyvenančių šalių klubo ir vejami valstybės saugumo užtikrinimo poreikio judėjome) nepalyginamai greičiau nei keisdami savo mąstymą, veikimo būdus bei kasdieninį elgesį. Dviejų greičių dilema šioje srityje akivaizdi.

Neturėdami beveik jokios gyvenimo laisvosios rinkos sąlygomis patirties - net ir tos retos tarpukario Lietuvos pamokos buvo išstumtos užmarštin, padedant laikotarpiu nuo 1935-ųjų, šalyje įsigalint autokratinės valstybės reguliuojamai kooperacijai, kurią pasak A.Greimo labiausiai rėmė socializmui prijaučiantys tuometinės Lietuvos veikėjai ir baigiant penkiasdešimčia sovietinės plano ekonomikos metų - per pastarąjį dešimtmetį taip ir neradome būdų kaip tvarkytis sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos ir švietimo sistemose. Nors ir turime pakankamai įstatymų, norminių aktų ir kitų tarpusavio santykius reguliuojančių priemonių, susiformavę kasdieniniai įpročiai palieka dideles „pilkąsias erdves”. Ypatingai tai matosi pradėjus rūpinantis savo sveikata.

„Pilkųjų erdvių” sveikatos apsaugos srityje toleravimas tiesiu taikymu veda prie mokesčių nemokėjimo skatinimo. Kaip ir kontrabandos pateisinimas - šiandien juk ne XIXa. knygnešiai per sieną gabena šveičiamąją literatūrą, o apsukrūs sukčiai, dažniausiai siūlantys pigiau įsigyti visuomenės nariams sveikatai žalingus produktus. Iki teismų nusitęsiančios diskusijos apie valstybės paramos šeimoms, auginančioms mažus vaikus, dydį šiame kontekste atrodo neadekvačios. Ir labai keistos, kai pamirštamas esminis klausimas: kieno priedermė išauginti ir paleisti į gyvenimą pilnavertį žmogų - šeimos ar valstybės? Siauras ekonominis supaprastinamas, kad kiekvienas naujai gimęs vaikas yra potencialus ateities pensininkų pajamų garantas, tampa mums priimtina mąstymo norma?

Statybų sektoriuje vyrauja nuostata, kad valstybinėms institucijoms „priduodant” naujai pastatytą statinį su „pilkosiomis erdvėmis” teks susidurti bet kokiu atveju, nesvarbu ar laikeisi leidime statyti užfiksuoto statinio projekto ar ne. Kam tada reikalingas toks reguliavimas, garantuojantis nemažai valstybės, tai yra mokesčių mokėtojų, apmokamų darbo vietų? Šiandien jau pradedame abejoti ne tik teismais, bet ir bendrai visa teisinės sistemos normų visuma. Taip pat fatališkai kaip F.Dostojevskio geriausių romanų siužetai besivystanti kediziada pavojinga ne tik teismų autoritetą griaunančia jėga, bet ir jokiomis normomis nebepasitikinčios visuomenės sąmonės tolimesniu audrinimu, paruošdama dirvą arba naujų sąmokslo teorijų įsigalėjimui arba naujų populistinių jėgų valstybės valdyme įsitvirtinimui.

Bėdos išsikerojusios ir pačiuose aukščiausiuose šalies valdžios sluoksniuose. Seimo narių L.Karaliaus, A.Sacharuko, A.Šedžiaus situacijos, nesugebėjimu viešai prisipažinti nusižengus jei ne teisinėms tai bent moralinėms normoms labai panašios į R.Pakso istoriją, o vertinant iš europietiškos politinės kultūros perspektyvų, ypač pastarojo laiko aukščiausių valstybės vadovų atsistatydinimų Vokietijoje ar Suomijoje fone, tiesiog akis bado savo akiplėšiškumu.

A.Valinsko, P.Gražulio, K.Uokos vieši nepraustaburniški išsišokimai brandžioje pilietinėje visuomenėje vestų tiesiai į pasitraukimą iš politinės arenos. Vis pasikartojantys seimo narių kelių eismo taisyklių pažeidimai, vairavimas išgėrus, piktnaudžiavimas reprezentacinėms išlaidoms skirtomis lėšomis ir jų nagrinėjimas teisinėse institucijose ar nesibaigiančiuose etikos komisijos posėdžiuose - visa tai niekaip nesiderina su elementariomis kultūringam žmogui būdingomis elgesio normomis. Seimo ir politinių partijų nesugebėjimas atsiriboti nuo tokio elgesio atrodo gražina mus į tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo bėdas, kurios net 1940-aisiais didžiosios grėsmės akivaizdoje būti okupuotiems Sovietų Sąjungos neleido politiniam elitui veikti vieningai ir kviesti šalies gyventojus atsispirti kylantiems pavojams.

Verslo srityje turime nemažai sėkmės istorijų. Achema, VP Market, MG Baltic, Senukai, Apranga, Sanitas, Fermentas, Šviesos Konversija, BOD, Intersurgical - tai tik menka dalis tų, kurie sėkmingai išvystė arba naujomis sąlygomis pertvarkė savo verslą per pastaruosius dvidešimt metų. Dauguma šių projektų buvo įgyvendinti dėl nepakartojamo juos kūrusių žmonių noro pastoviai mokytis, sugebėjimo greitai prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų bei išnaudoti atsiveriančias galimybes. Deja, tai tik vienetai, išskirtinės asmenybės bendroje mūsų inertiškos visuomenės masėje. Tačiau ir joms nedažnai pavyksta atsikratyti senų įpročių ir savo pranašumą konkurencinėje aplinkoje didinti naudojant tik brandžiose rinkose priimtinas priemones.

Be visoms rinkoms būdingo konkurenciją žudančio įmonių siekio optimizuoti pelną, mūsų rinkoje galimai pasireiškia mažos, per menkai su kaimyninėmis šalimis sujungtos rinkos ribotumas. Didelėms užsienio investicijoms ji dažnai per sekli. Tokioje rinkoje konkurencingumas mažiau patvarus nei didelėje ir brandžioje. O bent kiek ūgtelėję vietiniai verslai, įtakojami jų savininkų polinkio elgtis vadovaujantis principu „taip daro visi”, dažnai griebiasi tiek oficialių lobistinių priemonių, tiek ir įvairių formų šalies valdymo ar valstybinio reguliavimo institucijų atstovų papirkinėjimo. Kam rinktis sunkesnį sąžiningos konkurencijos kelią, jei galima paprasčiau? Kitu atveju rizikuoji likti kvailio vietoje. Beje, valstybės tarnautojai ir politikai tokia situacija neretai patenkinti ir vietoj bandymų ją keisti, linkę patys ją skatinti.

Priderindami mūsų šalies norminius aktus prie Europos Sąjungos atrodo būsime vežėčias pastatę prieš arklį. Visuomenės suvokimas apie elgesio normas vis dar smarkiai atsilieka nuo oficialiai deklaruojamų normų. Jei pažvelgtume plačiau, galbūt pasiguostume, kad ne mes vieni tokie. Graikija nuo pat įstojimo į Euro zoną klastojo šalies statistinius rodiklius tam, kad šalies gyventojai gyventų ne pagal išgales. Ispanija, įstojusi į ES, prisitiesė tūkstančius kilometrų į niekur nevedančių autostradų. Italijoje į pietus nuo Neapolio jau ilgus šimtmečius niekas nesilaiko įstatymo normų, o kai kurie visuomenės veikėjai šalies vadovą Silvio Berlusconi kaltina šalį vedant autokratijos link.

Visi pavyzdžiai - iš pietų Europos regiono, iš šalių, šiandien susiduriančių su dideliais sunkumais. Priešingai pietų Europos šalims, Baltijos regiono, Skandinavijos šalys ar net ta pati Estija, rodo ženkliai didesnį atsparumą, išlikdamos konkurencingomis net ir sunkiausiais laikais. Geografiškai neabejotinai esame spartesniu greičiu ateityje judėsiančių Šiaurės Europos šalių grupėje. O savo mąstymo ir elgesio normomis? Galbūt kaip tik dabar galime tapti Baltijos širdimi daug platesne prasme nei skelbia M.Jovaišos pradėtos reklaminės kompanijos plakatai? Baltijos jūros regiono šalių bendradarbiavimas ateityje tik didės, tai gal mūsų galimybės jame užimti deramą vietą didesnės nei ieškoti išskirtinumų niekaip nesusivienijančioje Lietuvos-Latvijos-Estijos rinkoje? Tereikia noro klaidas pastebėjus jas imti taisyti.

Gyvename didelių pokyčių metu, kai ateitis nebeatrodo tokia vienalytė. Jei prieš du-tris metus ginčijomės ir spėliojome, per kiek laiko pasieksime vidutinį Europos šalių pragyvenimo lygį, tai šiandien pasiduodame abejonėms ateitimi dėl gyventojų senėjimo, išaugusios bedarbystės ir kylančios naujos emigracijos bangos. Ekonominis aktyvumas sumažėjęs, politinis šalies elitas nesusitaria dėl sunkmečio įveikimo priemonių, o šalies gyventojai vis labiau praranda tikėjimą, kad turime aiškią judėjimo pirmyn kryptį. Kaip išsaugoti tokią ateitį, kurios nei patys neįsivaizduojame?

Skaitant amerikiečių istoriko Tymothy Snyder knygos „Tautų rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569-1999″ pirmąją dalį apima nuojauta, kad mūsų šalies istorija, anksčiau garbinta praeitis tokia pati nevienareikšmiška ir nevienalytė, kaip ir šiandieninė ateitis. Kuo turėtume didžiuotis ir ką išsaugoti, o kas kliudo mums sėkmingai prisitaikyti prie šiandieninių pasaulinės globalizacijos, įvairias kultūras greičiau niveliuojančios nei skatinančios, tempų?. Istoriniai patyrimai, iš praeities ateinančios politinės doktrinos, suformavusios mūsų šiandieninį mentalitetą, daro įtaką mūsų kultūrai, mąstymo ir veikimo būdams. Ir nenuginčijamai veikia mūsų sugebėjimą išsaugoti ateitį. Kaip ir praeitį.

Be jokios abejonės XIXa. užgimęs lietuvių tautinis judėjimas yra nuostabus virsmas istorijos vingiuose, išugdęs mus tokius, kokie mes esame šiandien - nepriklausoma valstybė ir laisvi jos piliečiai, laisvai kalbantys savita lietuvių kalba. Tačiau ar galime paneigti, kad šiomis dienomis nejaučiame tam tikro jo šalutinio poveikio? Ar ne šio judėjimo suformuluotas požiūris į Lietuvos istoriją iki karaliaus Mindaugo laikų, šlovingąją Gediminaičių dinastiją, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją (LDK) ir Abiejų Tautų Respubliką (ATR) skatina mus, ypač kritinių situacijų atvejais, atsitraukti nuo bet kokių federalistinių junginių valstybės mastu bei linkti į aiškiai pasireiškiantį individualizmą asmeninių reikalų plotmėje? Ar mūsų tautinės atminties kloduose užkoduoti siekiai neapriboja mūsų galimybių rūpintis ateitimi ir praeitimi?

Ar nemanome, kad pavyzdžiui su lenkais neturime galimybių bendradarbiauti, nes jie Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikais visiškai nustelbė mūsų kultūrą, o 1920-aisiais jėga užėmė Vilnių. Apie tai, kad kilmingų Lietuvos šeimų, nors ir sulenkėjusių, istorinį palikimą, kurį XIXa. tautinio judėjimo pakilime atmetėme kaip mums svetimą darinį, šiandien tapo beveik gyvybiškai svarbu susigražinti, arba kad Vilniuje XXa. pradžioje lietuvių tautybės gyventojų tebuvo tik kiek daugiau nei 2 procentai, šiandien kalba nebent labiau išsilavinęs, su šalies istorija išsamiai susipažinęs šviesuolis. Ar ne per daug esame įsitikinę, kad su rusais negalime veikti išvien, nes XIXa. jie norėjo mus surusinti, o sovietmečiu sugriovė ir neatpažįstamai pakeitė šalies ūkį bei gyventojų mentalitetą? Žinoma, Muravjovas buvo siaubinga Lietuvos ir Stalinas  siaubinga visos Rytų Europos nelaimė, o Brežnevo laikų letargas smarkiai suluošino žmonių sąžiningumą, darbštumą, pragmatizmą. Tačiau retas kuris mūsų įvertina tai, kad ta pati carinė Rusija XIXa. pabaigoje pradėjo skirti stipendijas šiek tiek prasigyvenusių Suvalkijos valstiečių sūnų išmokslinimui, siekdama mažinti lenkiškos kultūros įtaka tiek imperijos Šiaurės Vakarų regione tiek ir sostinėje Peterburge, o Sovietų Sąjungos vadovybė savotiškai padėjo Vilniui tapti lietuvišku miestu.

Ar ne per dažnai pasijuokiame iš kaimynų latvių, nes jie iki XXa. neturėjo valstybės ir yra švelniai tariant kiek naivoki kaimiečiai (o kas mes be iškilių LDK ir ATR laikų didikų?), o estus laikome pasipūtusiais ir lėtais šiauriečiais? O gal mums vis dar skaudu, kad nei vieni nei kiti per visą tarpukario laikotarpį nepalaikė mūsų ginče su lenkais dėl Vilniaus krašto? Ar po pastarojo dešimtmečio nemieli tampa ir švedai, nes jų bankai prigrūdo mums pilnas kišenes pinigų ir taip sukėlė mūsų šalies ūkio krizę? O danai tampa nebepageidaujami, nes Lietuvoje jų įsteigtos kiaulidės skleidžia baisią smarvę? Tai kas belieka - kaimynai baltarusiai? Bet juk pas juos diktatūra! Ir kas nutiks, jie mes savo draugystės galių dėka padėsim jiems sukurti demokratinę valstybę, o jie ims ir pasiūlys (kaip jau ne kartą XXa. pradžioje pasielgė) kurti bendrą valstybę LDK pagrindais? Na jau ne, geriau mes tvarkysimės vieni savo kieme, o bendri veiksmai su Lenkija siekiant tapti Europos tarpininkais Ukrainoje, Moldovoje, ar Gruzijoje gali ir palaukti. Vistiek tai per daug tolima ir sunkiai suvokiama, kaip kokia aukštoji matematika.

Galbūt per daug giliai ieškotume neretai pasitaikančių mūsų atsiskyrimo, išskirtinio vaidmens, atsiribojimo, pasyvumo, neveiklumo, apilietiškumo, apolitiškumo ir visa neigiančio pozicijos apraiškų priežasčių mūsų istorinėje patirtyje? Galbūt. Tačiau šiandieninis mūsų nesusivokimas kas yra Europos Sąjunga ir ką mes joje veikiame taip pat simptomatiškas. Galbūt keletas iškilesnių Lietuvos politikų turi savo vizijas apie mūsų vietą mums naujoje federalėjančioje valstybių sąjungoje, tačiau nuo oficialios politikos atokiau esantis (ar atstumtas) dažnas šalies pilietis Briuselį šiandien laiko bene didesniu nesusipratimu ar net beprasmybe nei sovietų laikais Maskvą. O ir daugelis mažesnio kalibro politikų miglotai suvokia, kuo turėtume tapti po dešimties-dvidešimties metų ir tik bando pasinaudoti į šalį plaukiančiais ES finansinės paramos srautais. Jie juk tik visų šalies gyventojų ir jų nuostatų atspindys.

O galbūt Tymothy Snyder anksčiau minėtoje knygoje išdėstytas mintis lengviausia būtų nuleisti negirdomis arba pasakyti, kad tai nevykęs per daug federalizmo mintimis susižavėjusio amerikiečio požiūris į mūsų istoriją? Galbūt. Tačiau šio autoriaus mintis galime panaudoti ir kaip instrumentą, leidžiantį amerikiečiams ir daugeliui vakarų europiečių suprantamesne forma išsamiau pristatyti mūsų šalies istoriją. Neseniai viešumoje pasirodęs ir turizmo informacijos centruose bei muziejuose įvairiomis kalbomis platinamas T.Venclovos gidas apie Vilnių pakankamai sėkmingas mėginimas žengti šia kryptimi.

O kodėl turėtume būtent šiandien kalbėti apie platesnį mūsų šalies įsitraukimą į tarpvalstybinį bendradarbiavimą? Argi ne svarbiau pirma susitvarkyti šalies viduje? Visų pirma iš šiandienio pasaulio globalėjimo tendencijų naudos gaus aktyvieji šio proceso dalyviai. Po geležinės uždangos išnykimo mes esame įvykių epicentre ir neturėtume tikėtis, kad šie įvykiai mus aplenks. Gali nutikti tik taip, kad už mus ir vėl kiti nuspręs.

Kita priežastis - bendrų tarpvalstybinių pastangų įveikiant pasaulinę finansų krizę būtinybė. Ženklas, išduodantis, kad sunkiausi laikai dar nepraėjo - finansų rinka vis dar neišsivaliusi nuo „tuščių pinigų”. Vadinamųjų derivatyvų - išvestinių finansinių instrumentų, kuriuos XXa. devintajame dešimtmetyje ekonomistai Robert C. Merton ir Myron S.Sholes investicinių fondų valdytojams pasiūlė kaip priemonę apsidrausti nuo valdomo turto vertės svyravimų rizikos (ir už tai 1997-aisiais buvo apdovanoti Nobelio premija - ar ne ironiška?), kiekis pasaulinėje finansų rinkoje dar nesumažėjo. O kol jie „neišsivalys”, kol rinkos dalyvių tarpusavio skolos nesugrįš į normaliai veikiančiai finansų sistemai priimtiną lygį, išliks būtinybė pasaulio valstybėms bendromis pastangomis ieškoti išėjimo kelių iš susidariusios situacijos.

Mūsų indėlis į šį procesą galėtų būti siekiai organizuoti vientisesnę Lietuvos, Latvijos bei Estijos ekonominę erdvę ir aktyviai dalyvauti visų Baltijos jūros regiono šalių bendradarbiavime. Tam visų pirma turėtume pasikeisti viduje, iš „išlikusiųjų istorijos verpete” vaidmens pereiti į „kuriančiųjų istoriją” rolę. Susivokti, kuris kapitalizmo modelis tinka mūsų šaliai ir visam bendradarbiaujančių Baltijos šalių regionui. Tuomet taptume tvirtesni, pajėgūs kaip lygus su lygiais bendrauti su visais kaimynais ir prisidėtume prie ekonomiškai ir socialiai tvaraus regiono formavimo.

2007-ųjų pradžioje ne vienas Lietuvoje veikiančių užsienio bankų ekspertų, gerai žinomų Lietuvos visuomenei, tvirtino, kad sukūrėme efektyvią rinkos ekonomiką ir sėkmingai jos sąlygomis veikiame. Šie tvirtinimai neabejotinai yra logiškas prieš maždaug du dešimtmečius pasirinkto (ar mums parinkto) kapitalizmo įtvirtinimo kelio Lietuvoje tęsinys. Pereidami iš socializmo į mums menkai pažįstamą visuomenės veiklos formą neturėjome galimybių įžvelgti skirtingų jos modelių egzistavimo, nesuvokėme pasirinkimo variantų. Šiandien jau kritiškiau žvelgiame į nueitą kelią ir galime aiškiau apibrėžti, ko norėtume siekti ateityje. Kalbėdami apie bendrą šalies tikslą ar apie Lietuvos viziją 2030, neišvengimai kalbame ir apie tam tikro kapitalizmo modelio kaip visuomeninio gyvenimo organizavimo formos pasirinkimą.

Žvelgdami iš už geležinės uždangos buvome linkę matyti vienalytį globalų kapitalizmą. Nacionalinių valstybių įtakos tarptautinėms korporacijoms ir skirtingų šalių visuomeninio gyvenimo formų skirtumų jau ir peržengę transformacijos slenkstį dar ilgokai neįžvelgėme.  Šį išankstinį nusistatymą sustiprino ir pirmieji Pasaulio Banko, Tarptautinio Valiutos Fondo deleguoti užsienio šalių ekspertai. Nustatydami šalies ūkiui reformuoti būtino finansavimo sąlygas - fiskalinis griežtumas infliacijai suvaldyti, valstybinių įmonių privatizavimas ir prekybos liberalizavimas apribojant valdžios institucijų kišimąsi į rinkas - jie neleido net suabejoti siūlomo modelio įgyvendinimo būtinybe. Nebuvo varginamasi pateikiant pasaulinio kapitalizmo vystimosi konteksto, nutylima, kad siūlomas kelias tik neseniai pradėtas taikyti ir toli gražu net ne visose aukštą išsivystimo lygį pasiekusiose šalyse. Tik išgyvenę „Šoko terapiją” ir 1997-2000-aisiais išgirdę buvusio Pasaulio Banko eksperto, Nobelio premijos laureato Joseph Stiglitz kritiką, pasinėrėme į paieškas ir atradome olandiškąjį, šveicariškąjį, švediškąjį ar japoniškąjį kapitalizmus. Pastebėjome skirtumus tarp Rusijos, Lenkijos, Slovėnijos ar Kinijos transformacijos procesų. Po ilgą laiką į galvą kaltų postulatų apie valdžios nesikišimą į rinkas negalėjome atsitokėti stebėdami pastarųjų dviejų metų ekonomikos skatinimo planų apimtis JAV ir kitose Vakarų valstybėse. Tų atradimų kontekste kitaip pradėjome vertinti ir savąjį kapitalizmą.

Ar galėjome išvengti kainų pakilimo daugiau kaip 1000 kartų 1991-1992-aisiais metais? Kainų pakilimo, drastiškai nusmukdžiusio šalies gyventojų perkamąją galią, sunaikinusio didžiąją dalį santaupų ir daugelį šalies gyventojų pasiuntusio už skurdo ribos. Nesunku įsivaizduoti, prie kokių teisinių išvadų prieitume, jei atrastume pagrįstų įrodymų, kad buvo ir kitas transformavimosi kelias, kurio mes dėl kažkodėl nepasirinkome. Reikia pripažinti, kad po šio žaibiško pinigų ir santaupų nevertėjimo būtent fiskalinės drausmės politika leido suvaldyti tolimesnį greitą kainų augimą - pasaulinėje praktikoje yra ne vienas pavyzdys, kai atskirose šalyse hiperinfliacija tęsiasi ne metus ir ne dvejus.

Vykdydama privatizavimo procesą Lietuva iš kitų kaimyninių šalių išsiskyrė platesniu gyventojų įtraukimu. Įvedus investicinius čekius buvo skatindamas valstybinių įmonių patekimas į jų vadovų bei darbuotojų rankas. Užsienio investicijų dalis pirmajame proceso etape ženkliai nusileido Estijos atžvilgiu. Tai galėjo tapti stiprios savarankiškos vidurinės klasės susiformavimo pagrindu. Tačiau dėl net iki 1999-ųjų nesukurtos efektyvios teisinės smulkiųjų akcininkų apsaugos būtent šis žingsnis atvėrė kelią visuomeninio turto grobstymui ir sėkmingų, šalies rinkas vėliau oligolizavusių, arba visiškai nesėkmingų, daug įmonių į bankrotą nuvedusių, korporacijų susiformavimui. Tos pačios fiskalinės drausmės laikymasis buvo pastoviame pavojuje dėl didelių nebiudžetinių lėšų - privatizavimo fondo - disponavimo ir dėl neaiškių ryšių tarp vyriausybės ar savivaldybių ir valstybinių įmonių. Beje, šios bėdos nenutrūkstamai tęsiasi iki šių dienų - ką išmokome disponuodami privatizavimo pinigų srautais, sėkmingai tęsiame su Europos Sąjungos paramos lėšomis. Programišių iš Latvijos mokesčių inspekcijos išvogta ir visuomenei po gabaliuką pateikiama informacija atskleidžia tam tikras tendencijas, labai tikėtina būdingas visam regionui.

Ypatingai skaudų šoką patyrė šalies kaimo bendruomenė. Lietuvos kaip agrarinės šalies tradicijų užuomazgas galima įžvelgti jau XVI a., kai Vakarų Europoje vykstančio feodalizmo transformavimosi į kapitalizmą išdavoje Rytų Europos grūdų eksportas į Vakarų Europos miestus ženkliai išaugo. Ir ATR ir carinės Rusijos laikais šalis vertėsi beveik išimtinai žemdirbyste. Žemės ūkis Lietuvoje ypač sustiprėjo po 1920-1922-aisiais sėkmingai įgyvendintos Krupavičiaus žemės reformos. Tuo laikotarpiu sukauptų pajėgumų ir užsidegimo užteko ir greitam atsigavimui po pasaulinį ūkį niokojusios 1929-1935-ųjų metų krizės (žemės ūkio produktų supirkimo kainos šalyje jos metu nukrito iki keturių kartų). Sovietų Sąjungai įvykdžius priverstinę kolektyvizaciją Lietuvoje nors ir sužalotas žemės ūkis vis dar užėmė svarbiausią vietą šalies ūkyje.

1990-1992-aisiais išformavę kolūkius ir žemę nedideliais plotais grąžinę jos buvusiems savininkams, vienu kirčiu sunaikinome visą kaimo darbdavių klasę ir paskatinome laikmečio neatitinkančių smulkių natūrinių ūkių susikūrimą. 2007m. vidutinis ūkio dydis Lietuvoje tesiekė 13,4 ha, kai tuo tarpu XVa. Žemaitijoje vidutinis valstietis valdė valaką, maždaug 21ha. Visuomeninio turto grobstymo neišvengėme ir čia. Vietovėse, kur žemė derlingesnė, kai kuriems ūkininkams  pavyko įsteigti sėkmingai veikiančius stambesnius ūkius (tais pačiais 2007-aisiais didesni nei 50ha ūkiai tesudarė tik 3,2% visų šalies ūkių skaičiaus, valdydami 46% visų deklaruojamų žemės naudmenų), tačiau nederlingų žemių teritorijose taip ir nesugebėjome kaimo gyventojams pasiūlyti darbo. Šios bendruomenės šaliai įstojus į ES tapo didžiausiais emigracijos srautų šaltiniais.

Padėties negerina ir ES paramos politika kaimiškoms vietovėms, siūlanti atsisakyti smulkaus ūkininkavimo ir organizuoti kaimo turizmo ar panašias paslaugas. Tokių paslaugų sferoje generuojamos pajamos sunkiai prilygsta didelių apimčių gamybinių subjektų pajamoms, o šalies geografinė padėtis sunkiai leidžia tikėtis ko nors panašaus į Kosta Rikos „ekoturizmo” sėkmės pakartojimą Europos mastu. Šalies žemės rinkos galutinį liberalizavimą pasitinkame Vilniaus akcijų biržoje turėdami tik vieną rimtą ir vieną vos gyvuojančią žemės ūkio bendrovę. Ar užsienio investicijos norės ateiti ir ar sugebės žemės ūkį grąžinti į ankstesnį išsivystymo lygį? O kokias alternatyvas turime nedidelėje gamtiniais ištekliais neturtingoje rinkoje? Aukštosios technologijos ir žinių ekonomika žinoma turi tapti mūsų šalies ūkio varomąją jėga, tačiau tikėtis, kad visus gyventojus ten įdarbinsime, būtų klaida. 

Pigios darbo jėgos šalies fenomeną patyrėme savo kailiu. Prieš penkiolika metų užsienio investuotojus viliodami darbščia nedaug kainuojančia darbo jėga nesusimąstėme, kad tai pasauliniu mastu sąlygoja pasiūlos ir paklausos augimo tempų skirtumus. Nepaisant lėtų pajamų augimo tempų importas į šalį didėjo. Sukūrę sąlygas užsienio finansinių institucijų veiklai 2004-2008-aisiais per lėtus pajamų augimo tempus bandėme kompensuoti greitai auginamu gyventojų įsiskolinimu bankams. Perkamoji galia pradėjo kilti dvigubai greičiau darbuotojų atlyginimams pagaliau šovus į viršų. Tačiau tai kėlė ne tik to paties importo kainas, bet ir iki sunkiai suvokiamų dydžių šalyje pūtė nekilnojamo turto bei įmonių akcijų vertes. Pasaulinio nuosmukio įtakoti išsipūtę burbulai subliuško, po to sekęs palūkanų normų paskoloms litais staigus pakilimas bei „vidinės devalvacijos” keliu mažinamos darbėmių pajamos greitai perkamąją galią nusmukdė žemyn. Teigiamas efektas tokioje situacijoje buvo tik šalies užsienio prekybos balanso stabilizavimasis. Tačiau kokia kaina?

Išsivadavę iš totalitarinio asmenybę niveliuojančio Sovietų jungo per vieną naktį tapome liberalais iki kaulų smegenų. Reti užsienio ekspertų patarimai dažniau atsižvelgti į kolektyvinio veikimo modelių privalumus buvo nuleidžiami negirdom, o laisvos rinkos pranašai sutinkami išskėstomis rankomis, nesvarbu, kokiais tikslais jie apie tai kalbėjo. Visuotinis individualistinis liberalizmas neretai peraugdavo į tik mūsų kraštams būdingą libertarizmą - jei Olandijos ar JAV libertaras, nesiekdamas apriboti kito individo teisių, beveik privalomai priims pilietinę poziciją ir ją viešai išsakys, vietinis libertaras savo nuomonę laikys paslaptyje iki tol, kol kuris nors kaimynas, neapsikentęs jo į kitus bendrapiliečius neatsižvelgiančiais veiksmais, labai atsargiai paprašys liautis. Lietuviškojo „libertaro” protrūkis tokiu atveju gali peraugti net į grasinimus susidoroti. Ar gali tarp taip nusiteikusių bendrapiliečių vykti glaudus bendradarbiavimas siekiant bendrų tikslų?

Iš kitos pusės, kuriant mums labiausiai priimtiną visuomeninės santvarkos formą, būtų neapdairu neįsiklausyti į britų autoriaus James Fulcher knygoje “Kapitalizmas. Labai trumpas įvadas” išsakyto perspėjimo, kad socialinė gerovė neturėtų užgožti šalies ekonominio augimo. Viename iš modelio pasirinkimo kraštų randame neginčijamą pasitikėjimą laisvosios rinkos dėsnių universalumu, kitame - darbdavių ir darbuotojų sąjungų produktyvų bendradarbiavimą siekiant nesugniuždyti pačios kapitalistinės gamybos organizavimo proceso. Persisverdami per galimo pasirinkimo kraštus į vieną ar į kitą pusę, panašu, kad galime išsikelti sau neišsprendžiamą uždavinį. Persisverti taip toli link socialinės gerovės, kaip tai, patikėję neginčijamai pastoviu šalies ekonomikos augimu, padarė nemažai Lietuvos parlamentarų 2006-2007-aisiais,  yra taip pat rizikinga, kaip ir palinkti į neribotą laisvos rinkos dėsnių garbinimą.

Pažindami kapitalizmo modelių įvairovę ir suvokdami mūsų nueito kelio vietą bendrame pasaulio žemėlapyje, įgauname laisvę rinktis tai, kas labiausiai atitinka mūsų tradicijas, istorinę patirtį ir šalies situaciją. Toks prisiderinimo prie  pasaulinės globalizacijos tempų procesas vaizdžiai perteiktas amerikiečių žurnalisto Thomo L. Friedmano knygos “Lexus ir alyvmedis” pavadinime užkoduotu palyginimu. Geriausias dalykas, kuris gali mums nutikti ir kurio turėtume siekti sutelkdami visas savo pastangas veikti vardan bendrų interesų, būtų sugebėjimas pasinaudoti turima pasirinkimo laisve ir atrinkti tą Lexus modelį, kuris labiausiai tinka prie mūsų alyvmedžių. Ir tą pasirinkimą įgyvendinti - nuosekliai, darniai ir su reikiamu užsispyrimu.

Apsilankymas šiemetinėje Vilniaus Knygų Mugėje Litexpo parodų centre nustebino. Per sausakimšas sales žmonių spūsties srautų plukdomas kūnas protestavo ir siuntė smegenims priekaištus bei perspėjimus, ragino kaip galima greičiau ištrūkti iš tų visiškai deguonies netekusių patalpų. Iš kitos pusės suvokimas, kad ta gausybė besidominčiųjų (vėliau oficialiai pranešta, kad parodos lankytojų skaičius sumušė visus ankstesnius rekordus) kaip ir aš greičiausiai ieško atsakymų į gausybę nūdienos užduotų būties ar net egzistencinių klausimų, ramino kūno protestus ir teigiamai nuteikė dėl mūsų ateities. Jei ieškome atsakymų knygose, rasime ir kokį pagrindą, nuo kurio visi atsispirsime - visų pirma kiekvienas sau individualiai, o paskui gal ir bendrai kaip šalies bendruomenė.

Galbūt kiekvienas apsilankęs mugėje ieškojo kažko kito, individualaus. Galbūt nemažai kas su nuolaida įsigijo kokį naują serijinių romanų, kaip New York Times bestseleris Stepanie Meyer Saulėlydžio „saga”, dalį. Ar nei Charles Dickens, nei Victor Hugo ar Fiodor Dostojevski nebuvo tokie išradingi, kad tuos pačius siužeto įvykius vaizduotų iš skirtingų veikėjų perspektyvos ir tai komerciškai sėkmingai pristatytų pasaulinei knygų skaitytojų bendruomenei? O galbūt jie ir kiti žymiausi literatūros klasikai savo kūriniais išsėmė visas galimas siužetų variacijas ir dabartinės kartos kūrėjams tik naujų formų paieškos teliko? Kaip ten bebūtų, jei ir literatūros „rinkoje” įsigalėjusių klasikinių rinkodaros priemonių įtakoje gerokai išpampusi vartotojiška sąmonė, suvalgiusi vieną kiek per riebią varškės spurgą, sakosi mielai prarysianti ir kitą, tai kodėl gi jos nepateikus?

Išsprūdęs iš spūsties žvalgausi prie kiek menkiau lankomo parodos stendo ir mano akis užkliūna už Carl Henrik Fredriksson bei Almanto Samalavičiaus 2009-ųjų gegužės 8-11d. Vilniuje įvykusio 22-ojo Europos kultūros žurnalų susitikimo pranešimų pagrindu sudaryto straipsnių rinkinio „Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis”. Neseniai perskaityti Leonido Donskio atskira knygele išleisti internetiniai komentarai, kurių dalis pristato Europos intelektualų bendrus susibūrimus, vykusius šio dešimtmečio pradžioje įvairiuose Europos miestuose, prabyla iš mano atminties ragindami įsigyti šį Stasio Eidrigevičiaus plakatu „Europos istorijos” ploname viršelyje iliustruotą leidinį. Neatsispiriu pagundai ir tik vėliau suvokiu, kokie horizontai atsiveria skaitant skirtingų autorių straipsnius.

Visų pirma nustebina čekas Martin M. Simecka, straipsnyje „Dar nelaisvi” atsispirdamas nuo Vakarų Europos intelektualų dvidešimties metų senumo lūkesčių iš Rytų Europos, išsivadavusios po Berlyno sienos ir Sovietų Sąjungos griūčių, sulaukti įžvalgų apie kapitalizmo visuomeninę, politinę ir ekonominę sanklodą bei pasisemti idėjų, kokiu keliu toliau pasukti. Tik kelių iškilių Rytų europiečių, tokių kaip buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas (čia nuo savęs negaliu nepaminėti ir Lenkijos ekonomikos tėvu vadinamo Lešeko Balcerovičiaus, dabartinio Europos ekonominės organizacijos „Bruegel”, be kitų darbų teikiančios rekomendacijas ir naujai renkamiems Eurokomisarams, vadovo), pastangų tiems vakariečių lūkesčiams patenkinti aiškiai nepakako. Per pirmąjį dvidešimtmetį po transformacijos didžioji Rytų Europos gyventojų dauguma suskubo išimtinai tenkinti savo ilgai suvaržytos laisvės sąlygomis brandintų troškimų gyventi kapitalizmo sąlygomis. Dauguma nebandydami įžvelgti kaip tos sąlygos skiriasi Švedijoje, JAV ar Japonijoje. Tik su retomis išimtimis Rytų Europos šalių perėjimas prie rinkos ekonomikos vyko pagal nekvestionuojamus amerikietiškus Tarptautinio Valiutos Fondo specialistų vadybos modelius.

Tomas Venclova straipsnyje „Vilnius kaip nostalgijos objektas” per Vilniaus teksto analizę nuaudžia nuostabų įvairialypės miesto ir jo krašto istorijos audeklą, persipynusį tiek su giliausiais įvairių tautų kultūros ir istorijos klodais, tiek ir su įvairių tautybių autorių literatūriniais tekstais. Viskas taip nuostabiai arti vienas kito, taip vienas kitą papildo ir kartu taip platu ir gilu. Straipsnis neabejotinai ir vientisai įsilieja į tą patį apdainuojamą žavųjį Vilniaus tekstą. Ar tai gali išaugti į kokį nors literatūros rėmus peraugantį, visai Lietuvai pasididžiavimą keliantį reiškinį - laikas parodys. Būtų neatleistinas apsileidimas, jei tokią progą praleistume. Kaip ir tuo atveju, jei mūsų istorikų bandymai, dirbant kartu su Ukrainos bei kitų šalių specialistais, sugrąžinti Lietuvos didikams šalies istorijoje prideramą vietą, būtų pasmerkti žlugti.

Amerikiečių istoriko Timothy Snyder pranešime „Holokaustas - nepripažinta realybė” paliesta istorijos ir atminties santykio tema toliau raudonu siūlu pereina per daugelį kitų autorių pasisakymų. Suvokimas, kad nusikaltimų žmonijai ir tautų naikinimo mastų į Rytus nuo Lenkijos teritorijos Vakarų visuomenė vis dar neturėjo galimybės įvertinti objektyviai, atveria tikrąjį vaizdą, kokios prarajos tebėra tarp bendrai pasaulio gerovę siekiančių kurti atskirų šalių visuomenių ir kokie nesusipratimai vis dar galimi bendraujant lietuviui, lenkui ar ukrainiečiui su švedu, vokiečiu ar amerikiečiu. Bolševizmo, fašizmo ir nacizmo nusikaltimai Europoje bei galingų šių ideologijų propagandos mašinų pastangos juos „užtušuoti” paliko gilius ir labai nevienodus pėdsakus atskirų pasaulio valstybių visuomenėse. Atminties atstatymas ir jos perteikimas jaunajai pasaulio piliečių kartai vis dar tebėra aktualiausias pasaulinės istorikų visuomenės uždavinys.

Skaitant Tomo Balkinio „DP stovyklų palikimas: lietuvių karo tremtiniai Vakaruose 1944-1954m.” netikėtai, tačiau turbūt dėsningai, kyla minčių apie mūsų valstybės šiandieninę politiką emigruojančio jaunimo atžvilgiu. Galbūt vietoj padažnėjusių graudulingų kalbų turėtume dar kartą bandyti formuoti visuomenės nuomonę apie paramos mokslo užsienyje siekiančiam šalies jaunimui svarbą. Prieš keletą metų bandymas iš užsienio susigrąžinti jaunus mokslininkus ir specialistus nebuvo sėkmingas, o prasidėjus nuosmukiui visiškai išsikvėpė. Galbūt tai įvyko dėl per menko visuomenės palaikymo? Bet kokiu atveju turime suvokti, kad siekdami šalį paversti traukos centru,  besiformuojančiu vieno ar kito modernios ekonomikos sektoriaus pagrindu, ir sugebėdami geriausius kitur studijuoti išvykusius protus apsaugoti nuo panašių kaip straipsnio autoriaus aprašytosios būties ir buities problemųbei tokiu būdu juos susigrąžinti, reikiamų specialistų išsiugdytume taip pat greitai, kaip ir viliodami į šalį užsienio investicijas. Ir vienas ir kitas kelias nelengvas, tačiau panašu, kad turime vienu metu judėti abiem kryptim.

Aptartas leidinys atveria neaprėpiamus ieškojimų įvairiomis kryptimis klodus. Tai tarsi įvairiakryptis tiltas, vedantis ir į Timothy Snyder studiją „Tautų rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1959-1999″ ir į Karol Modzelewski veikalą „Barbarų Europa” ir į Zenono Norkaus „Kokia demokratija? Koks kapitalizmas?” ir galbūt į Alfonso Eidinto bei Donato Eidinto „Žydai, Izraelis ir palestiniečiai”. Atsiveriančios perspektyvos savo pločiu ir glumina ir džiugina savo praeitį ir dabartį suprasti bei stabilią ateitį kurti siekiančius piliečius…

Lietuvos vidaus politinė situacija per pastarąsias keletą savaičių komplikavosi. Visa virtinė nemalonių įvykių užgriuvo beveik vienu metu, tačiau būtų neteisinga teigti, kad netikėtai. Daug kas jau kuris laikas brendo. Kad ir kaip nemalonu, tačiau tenka pripažinti, kad pastarieji įvykiai neginčijamai atitrauks mūsų dėmesį nuo diskusijos apie ilgalaikius valstybės tikslus ir tvaraus šalies ūkio augimo pamatų klojimą, siekiant visuotinės gerovės. Kažkuriam laikui tai bus atidėta į šalį.

Valdančiosios daugumos sumenkimas seime ir pasigirstantys balsai apie pirmalaikius rinkimus šiandieninėje situacijoje, kai vienos iš reprezentatyvių šalies gyventojų apklausų rezultatai praneša apie daugiau nei pusės respondentų neapsisprendimą už ką balsuoti arba apsisprendimą neiti į rinkimus, plačiai atveria duris dar vienos naujos populistinės ar politinės-ekonominės grupuotės atėjimui į valdžią.

Sunku pasakyti, kas kalčiausias, tačiau valdančiųjų ir opozicijos nesugebėjimas susikalbėti, veda šalį į aklavietę. Permainų koalicijos nenoras bendrauti su opozicija ir toliau bado akis. Socialdemokratų bandymas veikti kartu su darbiečiais ir tvarkiečiais, vis dar smarkiai linkusiais į populizmą, išduoda jų gilų nusivylimą negaunant galimybės bent patariamuoju balsu dalyvauti šalies valdyme. Liberalių partijų išsibarstymas ir nesugebėjimas susivienyti į bendrą politinę jėgą, priglaudžiant ir Arūno Valinsko prisikėlėlius, apsivaliusius nuo neaiškių ekonominių interesų ir saitų pagrindu susivienijusių „žiemelininkų”, atrodo apgailėtinai.

Tik „iškeptų” seimo naujokų Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko neįtikėtino įžūlumo elgesys gviešiasi neatšaukiamai sunaikinti paskutinius gyventojų pasitikėjimo šalies parlamentu trupinius. Iš prieš tai panašiai prasikaltusių parlamentarų pavardžių paskelbimo viešumoje suprasčiau, kad jie palaikė apkaltą ir greičiausiai nebenori nieko bendro turėti su tokiu elgesiu ateityje. Kaip turėčiau suprasti tokius parlamentarus, kuriems baimė būti viešai įvardintiems sukliudytų iš Seimo išvaryti nepriimtino elgesio pavyzdį šalies gyventojams, tame tarpe ir vaikams, demonstruojančius politikos pradinukus?

Gyventojų nusivylimas partinėmis rietenomis buvo viena iš 1926-ųjų metų valstybinio perversmo Lietuvoje priežasčių. Nors šį kartą parlamentinės demokratijos sąlygomis gyvename jau bene keturis kartus ilgiau nei tarpukaryje, situacija vis dar neapibrėžta. Kitaip ir būti negali. Kol klasikinės konservatorių ir socialdemokratų partijos neatsisuko į daugumos šalies gyventojų pusę, kol rūpinamasi tik ”didžiosios politikos” reikalais, būdami toli nuo politinės veiklos centrų vienkiemių, mažų gyvenviečių, o neretai ir didmiesčių paprasti gyventojai daugelio šių dienų politinių įvykių nėra linkę priimti kaip realybės. Greičiau žiūri per televizorių kaip į kokią muilo operą. Dėl to, kad nesijaučia atstovaujami toje “didžiojoje politikoje”, jie lengvai pasiduoda populistinių jėgų poveikiams. O kas juos galėtų įtraukti į šalies politinį gyvenimą - tradiciškai iki šiol labiau stambaus kapitalo interesus atstovavę socialdemokratai ar stambių ūkininkų interesus ginanti valstiečių liaudininkų partija?

Galbūt tiesioginiai merų rinkimai prisidėtų prie kaimo atskirties mažinimo? Tikėtina, kad žmonės, jausdamiesi atsakingi už vietinės valdžios išrinkimą, labiau įsitrauks bent jau į bendruomeninį gyvenimą. Tačiau taip gali ir neįvykti. Žmonių įsitraukimo į valstybės valdymo reikalus tikimybė ženkliai padidėtų, jei seimo nariai daug rimčiau žiūrėtų į savo prievolę susitikti su rinkėjais, jei pastangas ir  reprezentatyvinių išlaidų panaudojimą nukreiptų seimo darbo rezultatų reguliariam pristatymui kuo didesniam savo apygardos rinkėjų ratui. Gyvenu Vilniuje, tačiau per pastaruosius penketą metų nei karto nebuvau pakviestas susitikti su mano rinkiminėje apygardoje išrinktu parlamento nariu. Nei veiklos ataskaitų, nei diskusijų. O kas tuomet vyksta kaimo vietovėse? Tai tik dar vienas šalies politikų atsakomybės ir brandos trūkumo įrodymas.

Nepalankiai apie šalies politines partijas atsiliepia net jos ekscelencija šalies prezidentė. Normaliai veikiančioje demokratinėje valstybėje tarp šių institucijų paprastai vyksta dalykiškas dialogas. Vietoj politinių partijų stambėjimo proceso per kiekvienus rinkimus į seimą stebime kokio nors naujo politinių-ekonominių interesų projekto gimimą. Sunku tikėtis 4-5 partijų sistemos (JAV veikianti dvipartinė sistema šiandien mums dar tikrai neįkandama) įsigalėjimo, jei artimiausiu metu neįvesime bent kiek aukštesnio patekimo į seimą barjero. Tai demokratijos įtvirtinimui daug svarbiau nei Artūro Paulausko vadovaujamos partijos organizuojamas parašų rinkimas dėl piliečių teisės paleisti respublikos seimą.

Galėtų būti diskutuojama ir apie seimo sudėties reformą, įdiegiant dviejų rūmų sistemą. Atskiri rūmai, renkami ne tuo pačiu metu ne tokio paties ilgio kadencijoms ir ne iš tų pačių kandidatų sąrašo, atsijotų daugelį vienadienių priešrinkiminių politinių-ekonominių darinių ir garantuotų mažesnius šalies politikos svyravimus.

Būdų kaip pagaliau išbristi iš pastovaus politinių partijų nepajėgumo liūno yra ne vienas. Šiandien jau beveik pražūtinga tik stebėtis (o gal net savotiškai žavėtis) iš dvidešimto amžiaus pradžios atėjusiu posakiu: „trys lietuviai - penkios partijos”. Turime ryžtingai imtis realių partijų stambėjimo ir stiprėjimo skatinimo priemonių, nugalėdami iš sovietmečio laikų paveldėtą įsitikinimą, kad tarp vienpartinės ir „tik” 4-5 partijų sistemų beveik nėra skirtumo. Toks politinių žaidėjų skaičius šalies gyventojų ideologinius poreikius atlieptų su kaupu. O ir tokios sistemos išlaikymas įvertinus visus oficialius ir neoficialius faktorius šalies gyventojams turbūt pigiau atsieitų nei šiandieninė sumaištis. Nors čia būtina pabrėžti, kad siekio turėti stiprias ir aiškios ideologinės orientacijos politines partijas įgyvendinimas yra glaudžiai susijęs ir su visuomenės pasirengimu tam tikslui skirti pakankamai lėšų ir pastangų.

Tęsiu kelionę po Lietuvos kaimus, ieškodamas išlikusių medinės architektūros pavyzdžių. Išsiruošiu į Dzūkiją, link Senosios Varėnos, sekdamas brolio pasidalintais įspūdžiais apie lietuvių medinės architektūros palikimu susižavėjusį austrų poetą, vykusį priemiestiniu autobusu iš Vilniaus į Druskininkus dalyvauti „Poezijos Pavasaryje” per Nedzingę ir kitus kaimelius tarp Senosios Varėnos ir Merkinės. Išskubu dar nenutirpus sniegui, tikėdamasis fotoaparato objektyvu užgriebti ir kompiuterio atmintyje išsaugoti šios neįtikėtinai gilios ir gražios žiemos prisiminimus.

Tęsiu kelionę per „nepaliestą Lietuvą” - taip jau sutapo, kad būtent kovo 11-ąją. Nepaliestą pastarųjų dviejų dešimtmečių, galbūt net pastarojo šimtmečio - ir tuo pačiu su gausybe laikmečio įspaudų. Šiferio stogai ir plastikiniai langai visai nepritampa prie tradicinės kaimo medinės architektūros kolorito. Nepaliestą, tačiau kartu apleistą ir pastaruoju metu masiškai apleidžiamą - kelionė prieš savaitę link sienos su Latvija pasitikti svečio iš Švedijos, atvykstančio per Rygą, glumino už Panevėžio palei via Baltica paliktų nykstančių vienkiemių gausa.

Nepaliestą, galbūt net tokią, kurioje išlikęs vienas kitas šviesuolis , jei juos kas nors norėtų rasti ir sugebėtų prakalbinti, dar galėtų patenkinti Vakarų Europos intelektualų dvidešimties metų senumo lūkesčius, apie kuriuos 2009-ųjų gegužės 8-11d. surengto 22-ojo Europos kultūros žurnalų susitikime Vilniuje prisiminė čekų atstovas Martin M. Simecka. Lūkesčius po įvykusios aksominės revoliucijos sulaukti iš Rytų Europos naujų idėjų, vertybių, įžvalgų, gal net „trečiojo kelio” pasiūlymų. Nepaliestą, mažiausiai pasidavusią kapitalizmo bangai, nors galbūt jau per daug apleistą šiai misijai įvykdyti.

Už Senosios Varėnos pasuku į dešinę keliu link Nedzingės. Prisimenu pokalbį su tuo pačiu švedu, kurį pasiėmęs nuo Latvijos sienos vežiausi į Vilnių. Prakalbus apie medinę architektūrą, teko nustebti, kad pas juos daugiausia raudonai dažytų medinukų. Turime ir mes tokių - dar prieš Nedzingę, keliui leidžiantis nuo kalnelio, atsiveria toks vaizdas:

Tačiau lietuviams daug mielesni geltonai dažyti vienkiemių namukai:

Tiesa pastarasis jau nebe vienkiemis, stovi ant paties Nedzingės gyvenvietės krašto, tik kiek atokiau nuo miestelio, atsiskyręs. Ankstyvo pavasario saulė pakankamai kaitri, pietinėse pusėse ir laukuose gilios žiemos pėdsakai deja jau ženkliai sumenkę…

Pasistatau automobilį ir pasileidžiu pėsčiomis per Nedzingę. Miestelio centre visuomeniniai pastatai vis dar mediniai. Biblioteka išlaikiusi nedaug autentiškumo - šiferis, plastikiniai langai ir iš negrabiai tašytų plonų rastų suręsta kolonada (greičiausiai vietoj neišlikusių originalių „gonkų”):

O štai gretimas pastatas, kur įsikūręs paštas ir krautuvė, alsuoja neapibrėžiamo senumo dvasia:

Žinoma, jis net iš tolo neprilygsta dviems vienas priešais kitą pagrindinėje gatvėje stovintiems grynuoliams - skardiniai stogai, stogo kraigų raižiniai nepriekaištingi. Tarsi kaimynai būtų lenktyniavę - pirmasis meta iššūkį vis dar nepriekaištinga išvaizda:

Ir prieangiu su subtilia „kolonada”:

Antrasis gi atrodo pasiduodantis amžiaus lenktynėse kaimynui, tačiau taip pat grynuolis, akį patraukiantis dzūkams būdingomis „gonkomis”:

Kiek tolėliau dar vienas egzempliorius, tiesa visas savo išlikimo pastangas sutelkęs į prieangį:

Trumpam išsuku iš pagrindinės gatvės. O kas gi čia? Dar vienas raudonas švedas, tiesa su baltai apmūrytu prieangiu. Tik pažiūrėkit į lentų raštą ir tą mielą seną raižinių elementą virš lango antrame aukšte:

Praėjus pagrindinę aikštę su paminklu žuvusiems kovose už laisvę, už nuostabiai atrestauruotos bažnyčios, kur pagrindinė gatvė pasisuka į kairę, dar vienas pastatas - mūrinis-medinis dvarelis arba greičiau tai, kas iš jo likę:

Ar jis dar restauruotinas? Ar dar gali kokios nors gamtinės ar antgamtinės jėgos jį pastatyti ant kojų? Išvažiuodamas iš Nedzingės mąstau, kad smalsumo vedamas turėčiau visas jau išfotografuotas vietas su objektyvu rankose aplankyti dar kartą po penkerių metų. Tam, kad suvokčiau, kaip viskas keičiasi, nyksta ar atgyja.

Ar bus tada dar tie vienkiemiai, kaimeliai, miesteliai? Ar neišsiurbs Lietuvos didmiesčių ir Europos Sąjungos platybių trauka visų gyventojų iš tų vietovių. Ar kas dar dirbs čia žemę? Ar sugebės šios vietovės išsilaikyti vien iš kaimo turizmo? Ar visa ta Europos Sąjungos skiriama parama taip ir susigers nepalikdama pėdsako kaip smulkus lietus į gilų Dzūkijos kalnelių smėlį?

Taip užsigalvojęs važiuoju iš Nedzingės link Merkinės ir staiga net aikteliu - ar nebūsiu kokiu tai nesuprantamu būdu pasiekęs Priešalpių:

Apsižvalgau - man už nugaros ženklas, kad ką tik pravažiavau Gudakiemį, priešais mane palei kelią ant kalnelio ženklas, kad ten prasideda Dzūkijos Nacionalinis Parkas. Iki Merkinės apie 3 kilometrai. Nusiraminęs ir pasidžiaugęs nuostabiais gamtos vaizdais pasuku link Vilniaus.

Vyriausybė žengė pirmą žingsnį vykdydama vieną iš keturių 2010-ųjų metų veiklos prioritetų - visuomenės telkimas šalies ateities vizijos „Lietuva-2020″ sukūrimui. Tuo tikslu 2010 03 03 įsteigta  komisija prie LR Vyriausybės skambiu Valstybės Pažangos Tarybos pavadinimu. Šalies visuomenei atskiru pranešimu pateikta šios komisijos sudėtis ir pirminė kiek nekonkreti informacija apie pakankamai sudėtingą vizijos kūrimo procesą. Ar šis žingsnis veda link didesnių valstybės valdymo galių suteikimo šalies piliečiams? Ar tai prisidės prie pageidaujamo visuomenės susitelkimo?

Valstybės Pažangos Tarybos įkurimo faktas reiškia dabartinės vyriausybės ryžtą neatidėliotinai įgyvendinti savo veiklos prioritetus ir tai nuteikia džiugiai. Vizijos laikotarpio prailginimas dešimčia metų, tai yra dvigubai, lyginant su prieš tai prioritetuose deklaruotu, žiūrint iš siekių suteikti valstybės judėjimui pažangos keliu aiškesnę kryptį perspektyvos taip pat teigiamas ženklas.

Siekdami inicijuojamam vizijos „Lietuva 2030″ kūrimo procesui suteikti visuotinio susitarimo dėl ilgalaikės šalies raidos vaidmenį, susitarimo, kuriam nedarytų įtakos politiniai pokyčiai ar atskirų institucijų interesai, norėdami šią viziją paversti veiksmingu visuomenės sutelkimo instrumentu, neginčyjamai turime užsitikrinti visuotiną šalies gyventojų palaikymą. Iš tikrųjų šiuo atveju kalbame apie bandymą bene pirmą kartą nuo Sąjūdžio laikų į valstybės raidos kelio pasirinkimą įtraukti kiekvieną Lietuvos pilietį. Ar pasirinkta tokių siekių įgyvendinimo forma tinkama?

Praėję du dešimtmečiai, o ypač laikotarpis po Lietuvos įstojimo į ES, šalyje ne kartą pasižymėjo krypties neturinčia veikla ar net visuomeninės-politinės veiklos imitavimu siekiant siaurų partinių interesų ar asmeninės naudos. Institucijos, kuri rūpintųsi valstybės strategijos klausimais, šalies politiniame gyvenime neturėjome. Apie tokios institucijos steigimą ar jos formas, viešų aptarimų niekada neorganizavome. Jau esame įpratę, kad didžiąją dalį tų šalies gyventojų, kurie dėl nepasitenkinimo Lietuvos politine padėtimi likdavo už aktyvios pilietinės veiklos ribų, savo pusėn kiekvienų rinkimų į Seimą metu patraukdavo vis nauja, prieš pat visuotinį balsavimą sukurta populistinė partija. Arba jie tiesiog išvykdavo iš šalies. Ar gali vyriausybės sukviesta komisija - Valstybės Pažangos Taryba - tapti tokia institucija? Ar jai bus suteikti reikiami įgaliojimai ir ar jos sudėtis atliepia visuomenės sudėtį?

Nagrinėjant vyriausybės sukviestos komisijos sudėtį vis tiktai lieka daugiau atvirų klausimų nei tikrumo, kad viskas greitai stos į savo vietas. Neturiu jokių abejonių dėl vyriausybės (būtent vyriausybės, o ne visuomenės!) pasirinktų konkrečių asmenybių ir jų veiklos savo atstovaujamų įstaigų ir šalies labui. Taryboje turime tikrai iškilius, pažangiai mąstančius ir efektyviai veikiančius visuomenės atstovus. Netikrumas greičiau kyla dėl abejonių, ar  komisijos sudėtis pajėgi atstovauti ir į vizijos kūrimo procesą įtraukti visus šalies visuomenės sluoksnius. Ar sukviečiant (skamba geriau nei sudarant, bet vis dar ne taip gerai kaip renkant visuotiniu balsavimu!)Tarybą, pakankamai atsižvelgta į tokias visuomeninio gyvenimo srytis kaip visuotinės gerovės kūrimas, švietimo ir aukštojo mokslo, žemės ūkio ir kaimo reikalai, kultūra ir menas. Šių sričių specialistų Tarybos sudėtyje yra arba aiškiai per mažai arba jų visiškai nėra. Aiškia persvara Tarybos sudėtyje dominuoja vadybos ir politikos specialistai.

Ministrų ir Lietuvos prezidentės patarėjų įtraukimas į Tarybos sudėtį greičiausiai turėtų būti suvoktas kaip siekis užtikrinti vizijos kūrimo proceso rezultatų neatidėliotiną įgyvendinimą aukščiausiu valstybės valdymo lygiu. Deja vyriausybės pranešime neužsimenama, kad šiuo atveju Tarybos veikloje dalyvauja ne asmenybės, o pareigybės. Tai keblus klausimas. Ypač turint omenyje tai, kad opozicinių partijų atstovai į Tarybos darbą tiesiogiai neįtraukiami. Jautresnių oponuojančių darbartinei valdžiai šalies gyventojų toks žingsnis gali būti suprastas ne kaip kvietimas susitelkti ir aktyviai dalyvauti vizijos kūrime, o kaip dabartinės valdančiosios daugumos bandymas įsitvirtinti valdžioje artimiausiems dvidešimt metų.

Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje ambasadoriaus įtraukimas į Tarybos sudėtį aktualus, jei tikime Europos Sąjungos policentrinės plėtros modelių ateitimi. Mūsų šalies kuriamos vizijos sklaida Europos Sąjungos politiniuose sluoksniuose tokiu atveju ypatingai svarbi. Natūraliai kyla klausimas, ar vienas pareigūnas pajėgus tokią užduotį atlikti ir ar nevertėtų į Tarybos veiklą vienokia ar kitokia forma įtraukti visų Lietuvos europarlamentarų. Beje vienas jų - Leonidas Donskis - jau 2005-aisiais viešai pateikė baltąjį ir juodąjį savo vizijos “Lietuva 2030″ scenarijus. Ar tokia patirtimi neturėtume pasinaudoti?

Nepaisant visų iš vyriausybės 2010 03 03 pranešimo sklindančių netikrumo signalų, norisi tikėti, vizijos “Lietuva 2030″ projektas vyks sėkmingai. Atsimindami istorinę tarpukario Baltijos šalių patirtį ir šiandienines regiono geopolitikos aktualijas, kurios ekonominių nuosmūkių laikotarpiais kaip taisyklė turi tendenciją kisti, nemanau, kad turime kitą pasirinkimą. Esminis klausimas, galintis garantuoti mums sėkmę - ar šiandieninė vyriausybė, suvokdama situacijos svarbą, yra pasirengusi pakilti virš  trumpalaikių politinių tikslų, susitaikyti su politiniais oponentais ir panaudoti visas prieinamas priemones šalies gyventojų sutelkimui? Ar yra tam pasirengusi opozicija? O visuomeninės organizacijos, pati visuomenė? Be tokio pasišventimo  organizuojamas procesas taptų politiniu cirku, tik imituojančiu valstybės valdymo galių suteikimą šalies visuomenei ir sukeltų dar daugiau nusivylimo nuotaikų šalyje. Kurlink nueisim - netolima ateitis parodys.

Visų pirma dėl klausimo antraštėje formulavimo. Nemanau, kad teisinėje valstybėje vyraujant pilietiniai visuomenei galėtų įvykti kažkas panašaus į linčo teismą. Net ir šiandien, aiškiai jaučiamo ekonominio nuosmūkio ir visuomenės socialinio pragyvenimo lygio kritimo sąlygomis. O ir žvelgiant istoriškai sunku įsivaizduoti, kad mūsų šalies visuomenė imtųsi tokių drastiškų priemonių. Su keliomis išimtimis - pavyzdžiui Suvalkijos ūkininkų pasipriešinimo akcijos 1935-aisiais - mūsų šalyje niekada nebuvo masiško aršaus ir beatodairiško piliečių pasipriešinimo valdžios vykdomai politikai ar jų dalyvavimo valstybės valdymo formų keitimo procesuose. Bandydami susidoroti su užgriuvusiais sunkumais, esame labiau linkę pasikliauti individualiais veiksmais.

Tokį klausimą kelti ir kažką panašaus į parodomąjį teismą įvykdyti gali greičiau mūsų išrinktieji valdžios atstovai, pabūgę galimo piliečių tylaus ignoravimo, pasireiškiančio „balsavimu kojomis” bei atsisakymu įgyvendinti savo pilietines teises rinkimuose. Būtų eilinį kartą labai ciniška, tačiau tokios galimybės atmesti neturėtume. O ir patirtį veikti jėga ar kitomis brutaliomis technologijomis prie6 savo politinius oponentus jau nuo tarpukario Lietuvos laikų turime sukaupę nemažą.

Taigi, ką galėtume apkaltinti dėl susitraukusių pajamų, sumažėjusių pensijų, kitų pašalpų, dėl siaučiančio nedarbo, išaugusių būsto išlaikymo išlaidų bei bankams prasiskolinusių piliečių sunkumų išmokėti pasiimtas skolas? Prisimenu netolimą praeitį ir vis stebiuosi, kaip Lietuvos Banko ekonomikos departamento vadovas dr. Raimondas Kuodis, nuo 2004-ųjų pastoviai kartojęs apie nekilnojamojo turto rinkoje kylantį kainų burbulą, per pakankamai ilgą laikotarpį nei karto nesulaukė nei palaikymo nei kritikos už tokias aktyviai skleidžiamas pažiūras iš savo  tiesioginio vadovo - Lietuvos Banko valdybos pirmininko Reinoldijaus Šarkino. Galbūt  šiuo atveju galime ieškoti pateisinimų pasaulinių tendencijų sukurtose aplinkybėse. Net ir stambiausioje pasaulio ekonomikoje JAV vyravo politinė doktrina - kiekvienam gyventojaui nuosavą būstą, net užsimerkiant į realias to gyventojo galimybes tą būstą įsigyti. Įtikėję visagalių piniginių santykių nuostata sąmokslų teorijų kūrėjai ko gero čia pateiktų kokią tiesioginės Lietuvos Banko vadovo finansinės priklausomybės nuo privačių bankų schemą. Tačiau neskubėkime vertinti.

Lygiai taip pat keista, kodėl į to paties dr. R.Kuodžio pastabas nekreipė dėmesio ir dauguma tuometinio Lietuvos Respublikos seimo atstovų. Priešingai, eilėje prie posėdžių salės mikrofono daugumos parlamentinių partijų nariai stovėjo su socialinių išmokų gerinimo pasiūlymais-reikalavimais, vienas per kitą stengdamiesi įsiteikti kuo didesnėms visuomenės grupėms. Buvo kuo greičiau skubama didinti savo reitingų balus išleidžiant šalies ekonominio pakilimo paskatomis stimuliuojamas ir greitai augančias nacionalinio biudžeto pajamas - ir tuometines ir būsimas.

Dalyvaujant tokiose lenktynėse yra tiesiog puiku, kad iš bankų imantys paskolas brangstančiam būstui ar kokiam didžiaformačiam plazminiam televizoriui įsigyti piliečiai tesugeba tokio veiksmo naudą sau įvertinti skaičiuodami mėnesio įmokos bankui už gražinamą paskolą ir palūkanas dydį. Kam parlamentinių partijų atstovams rūpintis tokiomis smulkmenomis kaip reikalavimai vyriausybei ir Lietuvos bankui imtis visų įmanomų priemonių ekonomikos perkaitimui sureguliuoti - atšaukti mokestinę lengvatą būsto įsigyjimui, didinti privačių bankų kapitalo pakankamumo rodiklius. Prieinamumo prie kreditinių išteklių sugriežtinimas patirties neturintiems, finansiškai menkai išprūsusiems ir gero gyvenimo ištroškusiems šalies gyventojams šioje situacijoje politikų populistų supratimu turėtų prilygti Klondaike ką tik aptiktos aukso gyslos savanoriškam perleidimui visuomenės bendram naudojimui.

Tiek apie pačiame ekonomikos pakilimo įkarštyje seime aktyviai veikusias partijas ir kai kuriuos jų atstovus. Turbūt norėsite pastebėti, kad Arūnas Valinskas ir jo Tautos prisikėlimo partija niekaip prie to neprisidėję - po neįtikėtinai sėkmingų rinkimų pateko tiesiai į permainų koaliciją, pasmerktą kovoti su šalį apėmusiu ekonominiu nuosmūkiu. Ir negalėjo ar bent jau nespėjo susitepti. Sąmokslo teorijų technologai gal net bandytų įrodyti, kad būtent dėl to su šiuo politikos naujoku senbuviai greitai susidorojo, nepalikdami jam jokio svarbaus vaidmens valstybės valdyme.

Bet juk iki patekdamas į seimą šoumenas Arūnas Valinskas ypatingai sėkmingai išvystė nieko nekuriančią abejotinos kokybės (su keliomis unikaliomis išimtimis) TV ir visokių kitokių „realybės” šou žvaigždžių gamybos rinką, kuri nenuginčyjamai prisidėjo prie dirbtinų, nieko bendro su šalies realybe neturinčių, „naujo elito” gyvenimo standartų sukūrimo ir jų kaip siekiamybės įbrukimo visuomenės sąmonėn. Greitas pasitraukimas iš politinės arenos priešakinių veikėjų beveik į politikos užkulisius kaip tik rodo, kaip smarkiai apsiriko žmonės, balsuodami už šoumeną Arūną Valinską su menama viltimi, kad jis savo satyriniais ir nerealios būties realizavimo sugebėjimais suteiks mūsų valstybės politikos veidui taip geidžiamo, bet daugeliu atvejų nebūtinai teisingai suprantamo žmogiškumo ir paprastumo.

Tai ką gi linčiuosime? Kas galėtų tapti tokio teismo teisėjas? Ir ką mums duotų bandymas ką nors viešai išplakti rykštėmis už visas mus nūnai užklupusias negeroves? Greičiausiai nieko daugiau, tik dar vieną randą visuomenės politiniame gyvenime, paliktą po nevykusio bandymo persiskirstyti valstybės valdymo įtakos zonas. Esu tikras, kad žymiai daugiau laimėtume, pasirinkę neabejotinai sudėtingesnį ir daugiau pastangų bei laiko reikalaujantį kelią, vedantį per būtinybę visiems - ir išrinktiesiems valdžios atstovams ir juos renkantiems šalies piliečiams - išgryninti, suvokti ir suderinti ne mažiau kaip tris visuomeninį gyvenimą veikiančius interesų sluoksnius: privatų, valstybinį ir viešąjį.

Skirtingų interesų sluoksnių suvokimas ir derinimas sukurtų atvirą mąstymo ir veikimo erdvę kiekvieno piliečio, valstybės ir visuomeninių organizacijų kūrybingumui. Daugiau dėmesio skirdami mus supančių įvykių ir visuomeninių reiškinių vertinimui per interesų derinimo principą, daug mažiau vietos paliktume ir išrinktų valdžios atstovų bandymams ne vietoje naudoti brutalius veikimo būdus, ir sąmokslo teorijų bei kitokių mitų kūrimo industrijai. Atsivėrusi erdvė taptų švaresnė ir imlesnė teigiamai nusiteikusio mąstymo generuojamai minčių įvairovei. To mums šiandien labai trūksta.